Arkivysk. L. Virbalas, SJ, Lotynų Amerikoje: gražu ir jaudina matant tokią meilę Lietuvai
Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas, SJ, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, lanko lietuvius Lotynų Amerikos valstybėse. Savo kelionės įspūdžių dienoraščiu mielai dalijasi su užsienio lietuvių sielovados feisbuko ir portalo „Bernardinai.lt“ skaitytojais.
Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijoje
„Sekmadienį, rugpjūčio 13-ąją, arkivyskupas L. Virbalas nuvyko į Lituaniką – lietuvišką kaimą, skautų ir tautinių švenčių centrą, esantį už 100 km nuo San Paulo. Bendruomenės nariai aprodė kaimo koplyčią, kapinaites, kitus nuo pandemijos nebenaudojamus pastatus. Zizų šeimos sodyboje visi drauge pietavo ir kalbėjosi, kaip bendromis pastangomis išlaikyti lietuvišką dvasią Brazilijoje. Taip pat arkivyskupas neatsispyrė pagundai nusiskinti nesvietišką vaisių „žaką“ nuo didelio medžio“, – rašoma Lietuvos generalinio konsulato San Paule feisbuko puslapyje.
Tarp lietuviškų Brazilijos vietovių išskirtinę vietą užima Lituanikos sodyba. Tai maždaug už 80 km nuo San Paulo esantis didžiulis žemės sklypas. Atvažiavus pasitinka didelis užrašas ir atsiveria vartai. Esame laukiami. Įvažiuojame į lietuvišką salelę. Lietuviai įsigijo šią teritoriją, kad turėtų kur susirinkti, organizuoti šventes, rengti stovyklas ar kongresus. Patikęs žemės sklypas buvo per didelis, kad jį galėtų nupirkti kokia nors viena organizacija. Teko suvienyti jėgas. Todėl dabar dalis sodybos priklauso Brazilijos lietuvių bendruomenei, dalis – Brazilijos lietuvių katalikų Šv. Juozapo draugijai, o dar nemažai atskirų sklypelių galėjo įsigyti visi norintieji čia pasistatyti užmiesčio namus. Deja, dabar jau ne visi šie namai priklauso lietuviams.
Nepaisant čia stovinčių pastatų, Lituanika yra tikras gamtos prieglobstis. Įvairus reljefas atveria gražią perspektyvą. Žemai slėnyje – trys tvenkiniai, kurių vanduo bėga iš vieno į kitą. Yra ir baseinas norintiesiems paplaukioti. Aplink įvairiausi medžiai, žydintys augalai. Šlaite jau noksta laukinės avietės. Ir nesvarbu, kad dabar žiemos metas. Papajos ir bananai jau nestebina.
Įdomesnis – „žako“ medis, aplipęs šiurkščiažieviais vaisiais. Jie įvairūs – nuo teniso iki krepšinio kamuolio dydžio. Vienas gana didelis ir geltonesnis už kitus. Su pagaliu galima pasiekti ir numušti jo kotą. O kai yra kas jį gaudo krentantį – vaisius greitai atsiduria svečių rankose. Vietiniai lietuviai perspėja saugotis iš koto tekančio balto tiršto skysčio, kuris gali ne tik ištepti, bet ir… suklijuoti drabužius ar rankas. Tiesa, po gausių ir skanių vaišių (apie lietuvių nuoširdų svetingumą ir vaišingumą reikėtų daug rašyti!) šis vaisius taip ir liko neprapjautas.
Čia yra ir gyvūnų. Papūgos čirškė ir skraidė be perstojo, o tukanų neteko pamatyti. Jie atskrenda tik rytais ar vakarais. Nepasirodė ir gyvatės. Bet dėl to niekas nesigailėjo.
Lituanikos teritorijoje išsiskiria keli pastatai. Visų pirma – koplytėlė. Ji maža, bet jauki. Už medinio altoriaus kabo šv. Kazimiero ir Aušros Vartų Marijos paveikslai. Yra ir fisharmonija. Tik bėda, kad mirus paskutiniams Brazilijos lietuviams kunigams nebėra kam aukoti šv. Mišių. Be to, ir renginių čia dabar beveik nebebūna, taigi nebūtų kam jose dalyvauti.
Šalia koplyčios – mažos kapinaitės. Ant dviejų paminklų surašyti čia palaidotų lietuvių vardai. Atrodo, kad yra kelios dešimtys, tik dar ne visų vardai iškalti akmenyje. Netoliese – seselių pranciškonių namai su aptverta teritorija. Kiemas gražiai sutvarkytas, o jame – medinis lietuviškas kryžius.
Visoje sodybos teritorijoje yra daugiau bendrų pastatų. Pavyzdžiui, svečių namai su keletu kambarių ir bendra virtuve. Šiukšlės, išdaužti keli langai, surūdijusi virtuvės įranga ir priešais įėjimą esančioje pastogėje ramiai kabantis šikšnosparnis liudija, kad čia jau seniai kas begyveno. Panašiai atrodo ir senelių namai su ten buvusia biblioteka. Čia galėdavo apsigyventi vyresnio amžiaus žmonės. Ir šis pastatas nyksta nenaudojamas.
Kitoje vietoje – dar vienas namas, kuris pasitarnaudavo jaunimo renginiams. Dideli bendri miegamieji kambariai, gerokai aptrupėję dušai ir apdulkėjusi virtuvė rodo, kad prieš naudojant šias patalpas reikėtų gerokai aptvarkyti.
Tokia tikrovė – dabar Brazilijoje gyvena jau trečia ar ketvirta lietuvių emigrantų karta. Tik nedaugelis išlaikė kalbą ir aktyviai jungiasi į lietuvišką veiklą. Bet drauge – gražūs ir jautrūs liudijimai. Moteris su ašaromis akyse pasakoja, kaip tėvai jai perdavė lietuviškus pasakojimus, tradicijas, supažindino su Lietuvos istorija. „Taip norėčiau, kad ir dabartinis jaunimas tai išlaikytų“, – sako ji. Kita atneša padovanoti savo tėvo parašytą knygą apie lietuvių Brazilijoje istoriją. Po tėvo mirties ji pasirūpino išleisti antrą jos laidą. Gražu ir jaudina matant tokią meilę Lietuvai.
Argentina. Buenos Airės
Skirtingai nuo kitų šalių, Argentinoje (kaip ir visoje Pietų Amerikoje) tebuvo viena didelė lietuvių emigrantų banga – tarp 1924 ir 1931 metų. Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvedus migrantų kvotas, lietuviai nebegalėjo vykti įprasta kryptimi už Atlanto, todėl pasuko už pusiaujo – į Pietų Ameriką. Brazilija laukė darbininkų kavos plantacijose, o Argentina vertėsi mėsos prekyba, todėl skerdyklos ir uosto dokai tapo dažniausia lietuvių darbo vieta. Po Antrojo pasaulinio karo Pietų Ameriką pasiekė tik nedaugelis pabėgėlių iš Lietuvos.
Prie pat Buenos Airių uosto stovi didžiulis pastatas, kažkada buvęs imigrantų viešbutis, o dabar – Argentinos imigracijos muziejus. Iš už Atlanto atplaukę žmonės galėjo čia pasilikti tris dienas, o po to jau buvo jų laimės reikalas susirasti darbą ir būstą. Ne visi pasilikdavo Buenos Airėse, daugelis lietuvių kėlėsi į piečiau sostinės esantį Beriso miestą su savomis skerdyklomis ir uostu. Pasakojama, kad atvykėliai dažnai mokėjo tik vieną ispanišką frazę: „Quiero a Berisso“ – noriu į Berisą.
„Quiero a Berisso“. Berisas
Kokios įvairios buvo migrantų istorijos, rodo vienos šeimos pavyzdys. Alfredo Dulkės senelis buvo kilęs iš Trakų apylinkių Lietuvoje, o močiutė – pirmosios bangos Amerikos imigrantų duktė. Susipažino abu JAV, kai senelis nuvyko uždarbiauti. Ten apsivedė, gimė pirmas vaikas. Po to sugrįžo į tėvynę. Tėviškė tuo metu buvo užimta Lenkijos, todėl gimęs antras vaikas gavo lenkišką pasą. Galiausiai visa šeima iškeliavo į Argentiną ir čia susilaukė trečio vaiko. Tad visi trys vienos šeimos vaikai gimę trijuose žemynuose.
Į Argentiną atvykę lietuviai stengėsi kuo greičiau pritapti prie šios šalies gyvenimo ir į jį integruotis. Tai nebuvo palanku išsaugoti lietuvių kalbą. Vaikai ją užmiršo arba taip ir neišmoko. Tačiau kilo ir kita tendencija – burtis į draugijas, palaikyti vienam kitą. Nemuno draugija šiemet švenčia 114-ąjį gimtadienį. Kita veikli Mindaugo draugija įsikūrė taip pat prieš daugelį metų. Buvo ir daugiau lietuviškų organizacijų. Į Argentiną atvykę marijonai įkūrė Gailestingumo Motinos, arba Aušros Vartų, parapiją pietinėje Buenos Airių dalyje. Ji daugelį metų buvo dvasinis lietuvių centras. Ir toliau čia darbuojasi tėvai marijonai, bet jau ne lietuviai, todėl visos pamaldos vyksta ispaniškai.
La Boca – buvęs uosto darbininkų rajonas. Dabar – turistų traukos centras. Dviaukščiai namukai nudažyti labai spalvingai, kai kur languose ar balkonuose – simpatiškos ir juokingos žmonių figūros. Viename balkone – pats Mesi, rankose laikantis Pasaulio futbolo čempionato taurę. Į šį balkoną galima užlipti ir nusifotografuoti šalia vienos didžiausių Argentinos įžymybių. Kartu su Maradona ir popiežiumi Pranciškumi jie bene garsiausi argentiniečiai.
Pirmame pastatų aukšte, kaip ir tinka turistiniam rajonui – kavinės, restoranai, suvenyrų parduotuvės. Tačiau vos už kampo – panašūs, bet neatnaujinti namai. Jų spalvos visiškai išblukusios ir vos atspėjamos. Ko gero, ne taip spalvingai ir patraukliai šis rajonas atrodė ir prieš šimtą metų, kai čia gyveno sunkiai dirbančių dokų krovikų šeimos. Tarp jų tikriausiai buvo ir Lietuvos išeivių. O skerdyklose lietuviai, kaip ir kiti emigrantai iš Rytų Europos, dažniausiai būdavo siunčiami dirbti šaldytuvuose – juk turėjo būti pripratę prie šalčio, skirtingai, pavyzdžiui, nuo italų, kurių čia buvo net dauguma.
Naujojo pasaulio – kaip kartais pavadinamas Amerikos žemynas – miestai dažnai turi tikslius gimtadienius ir konkrečius steigėjus. Pavyzdžiui, Berisą, kuriame iki šiol gyvena nemažai lietuvių, 1871 metais įkūrė italų kilmės verslininkas Juanas Berisso. Pradžioje čia buvo tik mėsos sūdymo cechas, aplink kurį pradėjo augti gyvenvietė.
Vėliau atidaryti du stambūs mėsos kombinatai – skerdyklos ir šaldytuvai. Jiems reikėjo daug darbininkų. Tai ir traukė iš Europos atvykstančius imigrantus. Kaip pasakojama, darbas čia buvo sunkus ir alinantis: šešios dienos per savaitę po 14–16 val. per dieną. Nebuvo socialinės pagalbos atsitikus nelaimei ar susirgus. Todėl imigrantai ėmė kurti savišalpos draugijas.
1909 metais buvo įkurta lietuviška draugija „Vargdienis“. Jau pats jos pavadavimas liudija, kad atvykėliams gyvenimas nebuvo saldus. Mokėdami nario mokestį, jie galėjo tikėtis paramos, kai reikėjo gydytojo pagalbos ar ištikus bėdai.
Rugsėjo 4-oji Argentinoje yra Nacionalinė migrantų diena. Tai nenuostabu, kai dabartiniai šalies gyventojai kilę iš tokios daugybės pasaulio vietų. Ta diena, o ir visas rugsėjo mėnuo, suteikia daug progų prisistatyti įvairioms etninėms grupėms, pasirodyti jų chorams ir šokių ansambliams, pavaišinti kitus savo nacionaliniais valgiais.
Dabar Berisas išgyvena ne geriausius savo laikus. Garsiosios skerdyklos uždarytos XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, darbo, o kartu ir uždarbio sumažėjo.
Absoliuti dauguma namų čia vieno ar dviejų aukštų. Šlapia ir netvirta žemė neleido atsirasti aukštesniems pastatams. Atnaujinta nedaug namų, bet matyti pastangos, kad miestas atsigautų.
Kadaise čia apsigyveno apie tris tūkstančius lietuvių. Dauguma jų buvo įsikūrę visai šalia skerdyklos arba, kaip vietiniai žmonės sako, „šaldytuvų“, esančių Niujorko gatvėje. Šiandien sunku pasakyti, kiek atvykėlių iš Lietuvos palikuonių dabar yra. 15 ar 20 tūkstančių, o gal daugiau?
Į lietuvišką veiklą įsitraukia tik nedaugelis. Bet kaip smagu matyti lietuvišką ratelį sukančius tiek šviesiaplaukius, tiek tamsaus gymio vaikus bei jaunuolius. Visus sujungia meilė šokiui, tarpusavio bendrystė ir lietuviškos muzikos garsai. O per tai atsiranda galimybė daugiau sužinoti apie Lietuvą, pradėti mokytis lietuvių kalbos, gal kada nors aplankyti savo protėvių šalį ar gauti stipendiją rimtesnėms kalbos studijoms. O galbūt ir pasilikti gyventi Lietuvoje. Nors ir nedaug, bet yra tokių jaunuolių.
Beriso centrinėje dalyje, prie miestą į dvi dalis skiriančio kanalo – lietuviškas koplytstulpis su Rūpintojėliu. Atsirado jis prieš keliolika metų kelių veiklių lietuvių iniciatyva. Vienas pasirūpino mediena ir padarė stulpą, kitas išdrožė Rūpintojėlį, trečias sumeistravo stogą. Buvo ir daugiau prie jo pastatymo prisidėjusiųjų. Dabar tai vieta susirinkti visiems lietuviams svarbiausiomis progomis. Pavyzdžiui, minėti Vasario 16-ąją. Kadangi Argentinoje tuo metu vasara ir atostogų metas, sako, kad dalyvių nebūna labai daug.
Jau 20 metų iš Beriso transliuojama radijo laida „Ecos de Lituania“ – radijo valandėlė „Lietuvos aidai“. Joje darniai susipina ispanų ir lietuvių kalbos, skamba lietuviškos dainos. 551-osios programos svečiui iš Lietuvos neliko nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie šios specifikos. Tikrai nuostabu, kad Juano Ignacio Fourment Kalvelis bei jo pagalbininkų pastangų ir ryžto dėka ši laida FM bangomis, taip pat ir internetu jau tiek daug metų pasiekia Argentinos, kitų Pietų Amerikos lietuvių, taip pat JAV, Meksikos bei Lietuvos klausytojus.
La Plata
Rašant apie Berisą, negalima nepaminėti vos už 7 km esančios provincijos sostinės La Platos. Ji gerokai didesnė: Berise yra apie 100 tūkstančių gyventojų, o La Platoje bent 7 kartus daugiau. Ir šis miestas turi tikslią savo pradžią. 1882 m. lapkričio 19 d. buvo įkastas steigimo aktas visiškai tuščioje, naujoje vietoje. Jo steigėjo Dardo Rocha troškimu, jis turėjo tapti provincijos sostine. Reikėjo daug ryžto ir tikėjimo, kad taip atsitiktų.
Įdomu matyti seną nuotrauką: darbininkai užlipę ant naujai statomos milžiniškos katedros pamatų, o aplinkui nesimato nė vieno pastato. Miestas pradės augti tik vėliau. Nuo pat pradžių jis tiksliai suplanuotas, ir lygiagrečiai viena kitai einančios gatvės suformuoja tikslius kvartalus. Miestas turi didelį universitetą, kuriame mokosi ne tik argentiniečiai, bet ir daug kitų Pietų Amerikos šalių studentų.
La Platos katedra – tobulas neogotikos kūrinys. Išorė iš raudonų plytų, viduje – akmuo, bet konstrukcijoms panaudotas ir gelžbetonis. Juk jau buvo XIX a. pabaiga. Aukšti priekiniai bokštai baigti statyti tik maždaug prieš 20 metų. Skliautai – 37 metrų aukščio. Katedrą aprodęs vyskupas Jorge G. Gonzalezas paaiškino, kad aukščiausios gotikinės bažnyčios navos yra 42 metrų. Taigi ši katedra nedaug atsilieka.
Rugpjūčio viduryje La Platos vyskupija, galima sakyti, neturėjo savo ganytojo. Kaip tik praėjusį sekmadienį arkivyskupas Manuelis Fernandezas atsisveikino su La Plata. Popiežius Pranciškus liepos pradžioje jį paskyrė naujuoju vienos svarbiausių Apaštalų Sosto institucijų – Tikėjimo mokslo dikasterijos – vadovu, o rugsėjo pabaigoje jis bus pakeltas kardinolu.
Naujasis La Platos arkivyskupas jau paskirtas ir netrukus pradės eiti savo pareigas. Tad užsienio lietuvių sielovados delegatą priėmė darbą tęsiantis vyskupas pagalbininkas, jis labai nuoširdžiai aprodė katedrą ir papasakojo apie sielovadą arkivyskupijoje.
