Arkivysk. L. Virbalas, SJ, apie Brazilijos lietuvius: kaip spindi jų akys!
Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas, SJ, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, lanko lietuvius Lotynų Amerikos valstybėse. Savo kelionės įspūdžių dienoraščiu mielai dalijasi su užsienio lietuvių sielovados feisbuko ir portalo „Bernardinai.lt“ skaitytojais.
San Paulas – didžiausias Brazilijos miestas ir lietuvių emigrantų šioje šalyje sostinė su neužmirštama Vila Zelina
Nuostabus jausmas, kai nuskrendi daugiau kaip dešimt tūkstančių kilometrų ir… staiga atsirandi lietuviškoje aplinkoje: Lietuvos Respublikos aikštė, monsinjoro Pijaus Ragažinsko gatvė. Aikštės centre – Lietuvos Nepriklausomybės paminklas, toks pat kaip Kaune, tik šiek tiek mažesnis. Šalia parduotuvė, kur užeini nusipirkti raugintų kopūstų, kugelio, balandėlių ir dar gali sužinoti, kaip visa tai vadinasi portugalų kalba, nes didelis lapas su pavadinimais lietuviškai ir portugališkai kabo ant sienos. Pardavėja maloniai nusišypso ir (sunkiai rinkdama žodžius, bet maloniai) taria: „Mano mama buvo iš Lietuvos.“ Tai San Paulas – didžiausias Brazilijos miestas ir lietuvių emigrantų šioje šalyje sostinė su neužmirštama Vila Zelina.
Tai dar ne viskas, nes prie aikštės – Šv. Juozapo bažnyčia su lietuvišku kryžiumi (iš brangios braziliškos medienos) šventoriuje. Užrašas ant bažnyčios sienos skelbia, kad ji buvo pašventinta 1936 m. vasario 16 d. Prieangyje pasitinka paminklinės lentos kunigams lietuviškomis pavardėmis – bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui ir ilgamečiam klebonui Juozui Šeškevičiui. Viduje – altoriaus kairėje šv. Kazimiero, o dešinėje – Aušros Vartų Marijos paveikslai. Prie įėjimo į Švč. Sakramento koplyčią stovi didelis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Parapijiečiai prisimena, kad jį atvežė ir padovanojo prel. Edmundas Putrimas. Pakėlęs galvą pamatai ant lubų nutapytą didžiulę Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo sceną.
Kitoje gatvės pusėje nuo bažnyčios – garsusis „Bar do Vito“ su stilizuotu Vyčio atvaizdu. Kaipgi be tokios lietuviškos užeigos! Tiesa, šurmuliuojantys lankytojai jau ne lietuviai, bet savininkas su pasididžiavimu taria: „Aš – lietuvių kilmės.“ O kitas, sužinojęs, jog svečias iš Lietuvos, paprašo palaukti ir atsiveda žmoną su dukrele ant rankų, kad galėtų nusifotografuoti su svečiu. Žinoma, pasiūlo ir stikliuką stipriosios, bet svečio dar laukia vakaro pamaldos, ir jis iškeliauja jos neparagavęs.
Už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios – seselių vadovaujama Šv. Mykolo Arkangelo kolegija. Pirmosios seselės, žinoma, lietuvaitės, atvyko iš Amerikos kun. B. Suginto kvietimu. Dabar tik viena nemažai metų turinti seselė kalba lietuviškai ir vis kviečia visas lietuvaites stoti į jų vienuolyną. Ir nieko tokio, kad jos jau turi šeimas. Juk vyras gali eiti kunigystės keliu. Žavi šypsena išduoda švelnų humoro jausmą. O visą būrį svečių priėmusi kolegijai vadovaujanti seselė lietuviškų šaknų neturi, bet, kaip liudija kiti, jaučiasi tikra lietuvė.
Šv. Juozapo bažnyčia
Vakare pamaldos Šv. Juozapo bažnyčioje. Deja, tai retas įvykis, nes lietuvio kunigo čia jau seniai nebėra, o ir patys lietuviai paskutinį kartą buvo susirinkę į savo pamaldas su lietuviškais skaitiniais ir giesmėmis tik prieš pandemiją. Bet šį kartą, sutikdami svečią arkivyskupą iš Lietuvos, buvo tikrai gausiai susibūrę. Garsiai skambėjo giesmė, palydima pianino garsų, visos maldos ir skaitiniai taip pat buvo lietuviški. Koncelebruojančiam parapijos klebonui ir jo pagalbininkui tikriausiai pirmą kartą teko melstis tokia kalba. Tiesa, pamokslas geriau suprantamas portugališkai, o kadangi svečias šios kalbos nemoka, poniai Liucijai teko jį išversti. Lietuviškai ji prabyla gražia ir taisyklinga lietuviška kalba, ir nesvarbu, kad gimusi jau San Paule, o metų taip pat nemažai turi. Deja, tai daugiau išimtis negu taisyklė. Daugumos jaunesniųjų žodynas apsiriboja Labas, malonu sutikti ir dar keliais panašiais.
Keliolika jaunų Mišių dalyvių – su tautiniais kostiumais. Tai „Rambyno“ šokių kolektyvas. Lietuviškai tik kai kurie po žodį pasako, bet kaip spindi jų akys ir su kokiu pasididžiavimu jie prieš Mišias neša Šiluvos Mergelės Marijos paveikslą, kurį paėmus arkivyskupui visa bažnyčia pratrūksta plojimais. O po Mišių vėl „Rambyno“ jaunuoliai atėjo su gėlių vazonėliais ir išrikiavo juos prie Marijos paveikslo. Ar šis šaunus kolektyvas, reprezentuojantis Lietuvos kultūrą daugiamilijoniniame San Paule, galės atvykti į jubiliejinę dainų šventę – dar neaišku. Juk tai kelionė daug brangesnė ir sudėtingesnė negu iš kokios nors Europos šalies…
San Paulo lietuvių Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta per labai trumpą laiką. Ji yra Vila Zelina rajone. Iš kur kilo šis vardas? Didžiulius žemės plotus valdęs savininkas XX amžiaus pirmojoje pusėje pradėjo pardavinėti atskirus sklypus, o visai teritorijai davė savo dukters – Zelinos vardą. Susipažinęs su į San Paulą atvykusiais lietuviais, jiems padovanojo nemažą sklypą bažnyčiai, bet iškėlė sąlygą, kad ji būtų pastatyta per vienus metus. Lietuviai sugebėjo tai padaryti per devynis mėnesius. Matant šios bažnyčios dydį – tai atrodo tiesiog neįtikėtina.
Šv. Kazimiero misija
Tarp lietuviškų pėdsakų San Paule – buvusi Šv. Kazimiero misija Mooca rajone. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais čia gyveno iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykę lietuviai jėzuitai, po to iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ištikimai lietuviams tarnavo saleziečiai, čia pat spausdinę laikraštį „Mūsų Lietuva“. Dabar tai kultūros centrui ir šokių studijai išnuomotos patalpos. Ant sienos kabančiame užraše ne tik įstaigos pavadinimas, bet ir dvi vėliavos: vienoje pusėje – Brazilijos, o kitoje – Lietuvos. Gražus priminimas, kam šis pastatas kažkada tarnavo. Beje, jis gražiai suremontuotas, išlaikant interjero detales. O buvusios koplyčios kambaryje – tos pačios parketinės grindys, ant kurių suklupdavo čia į šv. Mišias susirinkę lietuviai.
Sutikti Brazilijos lietuviai lengvai vardija San Paule dirbusius kunigus. Gera išgirsti, kaip apie kiekvieną jų turi ką nors gražaus pasakyti. Kun. B. Sugintas puikiai organizavo Šv. Juozapo bažnyčios statybą, kun. Juozas Šeškevičius aktyviai jungė ir vienijo parapijiečius, subūrė ateitininkus, turėjo daugybę iniciatyvų. Jo iniciatyva pastatyta klebonija, kurioje ir dabar gyvena parapijos kunigai. Visi su džiaugsmu prisimena jėzuitą t. Antaną Saulaitį, kuris buvo San Paulo lietuvių spiritus movens (liet. „judinanti dvasia“) ir jungianti grandis. Ieškojo ir rasdavo nuošaliau gyvenančius tautiečius, mokėjo pakviesti juos į bendrą lietuvišką veiklą ir parapijos gyvenimą, organizavo skautus.
Išlaikyta tėvų kalba
Sutikti Brazilijos lietuviai dažniausiai atsiprašinėja sakydami: „Aš nekalbu lietuviškai“, tačiau toliau taria paprastus sakinius, ir galime bendrauti. O kai kurie ima kalbėti lietuviškai kur kas geriau ir taisyklingiau. Jie kažkada mokėsi Vokietijoje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje, ir ten įgytos žinios bei gauta kalbos patirtis padėjo ir toliau išlaikyti savo tėvų kalbą, aktyviai jungtis į Brazilijos lietuvių bendruomenių veiklą. Galime tik su dėkingumu minėti šią gimnaziją ir jos mokytojus už tokį reikšmingą indėlį užsienio lietuvių gyvenime.
Pranciškonių seselių Šv. Mykolo arkangelo kolegijoje mokėsi daugybė lietuvių. Lietuviškai kalbuosi su viena moterimi, kuri pati čia mokėsi, o dabar jos duktė yra šios kolegijos mokinė. Prieina ir tos moters mama – taip pat buvusi mokinė.
Natūraliai į ją kreipiuosi lietuviškai, tačiau man tuoj pat paaiškina, kad mama lietuviškai nemoka. Kaip taip gali būti? Tik vėliau sužinau, jog ta moteris neturi jokių lietuviškų šaknų. Tiesiog kažkada jos brolis turėjo vykti į stovyklą su lietuvaičiais, ir sesutė jį palydėjo. Mergaitės ją pačią pakvietė pasilikti stovykloje. Jai patiko, pamažu įsitraukė į lietuvišką veiklą, išmoko lietuvių kalbą ir… tapo lietuvių Jaunimo sąjungos vadove nebūdama lietuvė.
„Tėve mūsų“ Tėvo dienai
Antrasis rugpjūčio sekmadienis Brazilijoje – Tėvo diena. Ir tai nėra tik nereikšmingas paminėjimas, kaip dažniausiai atsitinka Lietuvoje. Įvairūs renginiai čia prasideda jau šeštadienį. Seselių vadovaujamos kolegijos salėje buvo susirinkę daugybė šeimų. Mažiausieji buvo įsitaisę būreliais salės centre, o jų tėvai visą renginį stebėjo tribūnose. Buvo džiugu visus pasveikinti, sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą ir palaiminti. O kai kurie lietuviai atsiprašinėjo, kad negalės atvykti į susitikimą su arkivyskupu, nes turi vykti pasveikinti savo tėvų. Tad Tėvo diena – dalykas rimtas.
Rugpjūtis Pietų pusrutulyje – žiemos laikas, bet tai netrukdo džiaugtis daugybe žydinčių augalų ir medžių. Pavyzdžiui, gražiais violetiniais ar baltais žiedais pasipuošusiu medžiu, vadinamu „karvės pėda“, tokį vardą jis gavęs dėl lapų, kurių forma panaši į karvės kojos įspaudą. Žydi ir kiti augalai, pavyzdžiui, dygliuotoji karpažolė (ar į ją panašus augalas), kuris pas mus taip gražiai auga vazonėliuose ant palangės, čia puikiai tinka kaip spygliuota gyvatvorė. Tokios spyglių ir žiedų sienos nesiryš įveikti nei gyvūnas, nei žmogus. Braziliškos San Paulo žiemos temperatūra – vieną dieną beveik 30 laipsnių, o kitą jau gerokai „atšalo“, liko tik 20.
Aparesidos šventovė
Aparesidos šventovėje labai aiškiai supranti, jog Brazilija yra didžiulė, o žmonių tikėjimas vis dar gyvas. Įdomiausia, kad čia gerbiamos Mergelės Marijos statulėlė yra visiškai mažutė – gal apie 30 cm aukščio. Būtent jai pagerbti XX a. pastatyta nauja šventovė yra antra pagal dydį po Romos Šv. Petro bazilikos. 1980-aisiais ją konsekravo popiežius Jonas Paulius II. Išpuošta meniškomis, moderniomis mozaikomis – apie jų ikonografinę žinią reikėtų ilgai pasakoti. Tik viena svarbi pastaba – menininkai siekė pavaizduoti Brazilijos tikrovę: gamtą, žmones, aplinką. Žvelgiančiam į tuos vaizdus nekyla abejonių, kur ši šventovė stovi.
Aparesidos šventovę kasmet aplanko apie 12–15 milijonų maldininkų. Vien jos viduje gali tilpti 45 tūkstančiai. Čia patarnauja 70 kunigų, priklausančių redemptoristų kongregacijai. Apsilankius pirmadienį buvo gana „tuščia“ – „tik“ koks vienas kitas tūkstantis Mišių dalyvių. O Mišių būna penkerios ar šešerios per dieną. 12 val. koncelebravome su Aparesidos vyskupu, kuris maloniai pristatė vyskupą iš Lietuvos. Vyko ir tiesioginė televizijos transliacija.
Šventovės rektorius, pasisveikinęs su svečiais – arkivyskupu, Lietuvos generalinio konsulato San Paule darbuotojais ir vienu Brazilijos lietuviu, tuoj pasigyrė, kad mokėsi lietuvišką kilmę turinčių Dievo Apvaizdos pranciškonių seselių kolegijoje. Jo žinioje – visa šventovės veikla su pastoraciniu piligrimų aptarnavimu, šventovės priežiūra ir jos aplinkos atnaujinimu. Čia dirba pustrečio tūkstančio žmonių.
Aparesidos šventovė turi ir lietuvišką akcentą – medinį kryžių, kurį padovanojo San Paulo lietuviai. Deja, kol vyksta remonto darbai, jis paslėptas tarnybinėse patalpose. Rektorius tvirtai pažadėjo, kad baigus remontą lietuviškas kryžius atsidurs jam tinkančioje garbingoje vietoje.
Ir svarbiausia – šios pamaldumo vietos kilmė. 1717 metais žvejai upėje, kuri vadinasi Paraiba do Sul, su tinklais netikėtai ištraukė Mergelės Marijos statulėlę, bet be galvos. Sraunioje ir gilioje upėje dar kartą užmetę tinklus, jie ištraukė ir jos galvą. Toks neįtikėtinas atsitikimas negalėjo neatkreipti dėmesio. Statulėlės galva buvo priklijuota prie kūno vašku, o kadangi tai atrodė nelabai gražiai – buvo pasiūtas statulą dengiantis apsiaustas. Taip ir kilo tradicija šią Marijos statulą apgaubti puošniai išsiuvinėtu apsiaustu. Be dailių ornamentų, dabar ant jo – Brazilijos bei Vatikano vėliavos. 1904 metais statulėlė buvo vainikuota aukso karūna ir įgavo dabar matomą išvaizdą.
Yra dar du reikšmingi aspektai. Upės, kurioje Marijos statulėlė buvo rasta, vardas vietos indėnų kalba reiškia „nevaisingą vandenį“. O prieš 300 metų buvo įprasta, kad jaunai vergei, kuri pastodavo nuo savo šeimininko, būdavo nukertama galva ir kūnas įmetamas į upę. Būtent tokioje aplinkoje ir tokioje upėje buvo rasta Marijos statulėlė su atskirta galva, ji išgarsėjo stebuklais, sutraukia milijonus tikinčiųjų, ją aplankė jau trys popiežiai. Kaip čia neprisiminti, kad Marijos Sūnus gimė gyvulių užeigoje, buvo nukankintas ant vergams skirto mirties įrankio – kryžiaus. Jis – Jėzus Kristus, priėmęs mirties nevaisingumą, yra mūsų Gelbėtojas, dovanojantis nesibaigiantį gyvenimą.
