T. Mindaugas Malinauskas, SJ, Bernardinai.lt, 2024-01-10 (toliau pateikiame sutrumpintą tekstą)
Kad suprastume šio mėnesio intenciją ir jos kontekstą, pirmiausia pasitelkime Šventąjį Raštą: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 12–13).
Taigi galima suprasti, kad Bažnyčioje, Kristaus Kūne, visi ir kiekvienas, kad ir kokie jie būtų skirtingi bei panašūs, yra pašaukti į vieną ir bendrą vienybę kaip nariai, su savo unikaliomis funkcijomis, dovanomis, Dvasios apraiškomis juose, skirtomis tai pačiai vienybei.
Galima galvoti apie labai paprastas ir kasdienes dovanas, ir apie dideles pasaulinės Bažnyčios mastu. Atkreipkime dėmesį į šventojo Jono Pauliaus II encikliką „Ut Unum Sint“, kurioje iškalbingai parašyta: „Bažnyčia turi kvėpuoti dviem plaučiais!“ Popiežius turėjo omenyje Rytų ir Vakarų Bažnyčių plaučius, melsdamasis ir tikėdamasis, kad vieną dieną Bažnyčia bus visiškai vieninga savo turtinga apeigų ir tradicijų įvairove. Daugeliu atžvilgių šis procesas jau prasidėjo, nes pastaraisiais amžiais Bažnyčia stengėsi atitaisyti susiskaldymo praeityje padarytą žalą, užgydydama pasidalijimą tarp Rytų ir Vakarų. Daug katalikų nesuvokia, kad Bažnyčia yra labai didelė ir įvairi, apimanti 23 skirtingas ir unikalias Bažnyčias, pavyzdžiui, Bizantijos, Maronitų ir Koptų apeigų ir daug kitų. Todėl šį mėnesį popiežius Pranciškus ragina mus pripažinti ir vertinti būtent šią įvairovę Katalikų Bažnyčioje, ir ne tik joje, bet ir kitose seseriškose Bažnyčiose bei bendruomenėse.
Ne veltui ši intencija pasirinkta sausio mėnesį, kai vyksta kasmetinė maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18–25 d.) su viltimi, kad visos bendruomenės, apdovanotos Šventosios Dvasios dovanomis, charizmomis, skirtomis visos Bažnyčios vienybei, dar labiau ją atras.
Taip pat mes esame pakeliui į didįjį 2025 metų Bažnyčios jubiliejų, svarbų visai krikščioniškai Bažnyčiai. Visas krikščioniškasis pasaulis artėja prie didžios sukakties, kuri gali būti vertinama tiek kaip Viešpaties, tiek kaip Vienos Bažnyčios metais išlaikytų dovanų, tradicijų ir kitų malonių metais. 2025-aisiais labai tinka švęsti ir minėti 1700-ąsias pirmojo Bažnyčios istorijoje ekumeninio susirinkimo, įvykusio Nikėjoje 325-aisiais, metines.
Šį svarbų įvykį anuo metu ženklino ir daug istorinių veiksnių. Tarp jų pirmiausia reikia prisiminti, kad jį sušaukė imperatorius Konstantinas. Šį ypatingumą galima suprasti tik istoriniame fone, nes tuo metu krikščioniškame pasaulyje kilo aršus ginčas dėl to, kaip krikščionių tikėjimo į Jėzų Kristų, kaip Dievo Sūnų, išpažinimą suderinti su tokiu pat krikščionišku tikėjimu į vieną Dievą. Šiame ginče imperatorius įžvelgė rimtą grėsmę savo planui įtvirtinti imperijos vienybę remiantis krikščionių tikėjimo vienybe. Kylantį Bažnyčios susiskaldymą jis pirmiausia laikė politine problema, tačiau buvo gana įžvalgus, kad suprastų ir tai, jog Bažnyčios vienybė bus pasiekta ne politinėmis, o tik religinėmis priemonėmis. Norėdamas suvienyti priešingas puses, imperatorius Konstantinas sušaukė pirmąjį ekumeninį susirinkimą Nikėjos mieste Mažojoje Azijoje, netoli jo įkurtos Konstantinopolio metropolijos.
Šiame istoriniame kontekste dar labiau išryškėja didžiulė pirmojo ekumeninio susirinkimo svarba. Jis atmetė griežtai filosofinį monoteizmo modelį, kurį propagavo aleksandriečių teologas Arijus ir pagal kurį Kristus galėjo būti vadinamas tik Dievo Sūnumi ne esmine prasme ir supriešino šį modelį su tikėjimo į Jėzų Kristų – Dievo Sūnų, „tos pačios substancijos, taigi esmės kaip Tėvas“, išpažinimu. Nikėjos tikėjimo išpažinimas tapo bendro krikščionių tikėjimo pagrindu, nes Nikėjos susirinkimas įvyko tuo metu, kai krikščionybė dar nebuvo susiskaldžiusi.
Susirinkimo Tikėjimo išpažinimas ir šiandien vienija visas krikščionių Bažnyčias bei bažnytines bendruomenes, o jo ekumeninė reikšmė yra labai didelė. Iš tiesų ekumeninis Bažnyčios vienybės atkūrimas suponuoja susitarimą dėl esminio tikėjimo turinio, susitarimą ne tik tarp dabartinių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, bet ir susitarimą su praeities Bažnyčia ir pirmiausia su jos apaštališkąja kilme. Todėl Nikėjos susirinkimo 1700-osios metinės bus vaisinga proga paminėti jį ekumeninėje bendrystėje ir iš naujo apmąstyti jo kristologinį tikėjimo išpažinimą.
Taip pat išryškėja svarbus Bažnyčios sinodalumo kontekstas. Bažnyčios sinodalumas kaip ekumeninis iššūkis. Nikėjos susirinkimas didelę ekumeninę reikšmę turi ir kitu požiūriu. Jame užfiksuota, kaip Bažnyčioje prieštaringi klausimai aptariami ir sprendžiami sinodiškai, susirinkime. Tai rodo jau pats žodis „sinodas“, sudarytas iš graikiškų žodžių hodos („kelias“) ir syn („su“), išreiškiantis ėjimą kartu keliu. Krikščioniškąja prasme šis žodis reiškia bendrą kelią žmonių, tikinčių Jėzų Kristų, kuris apsireiškė kaip „kelias“, tiksliau, kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl krikščionių religija iš pradžių buvo vadinama „keliu“, o krikščionys, sekantys Kristumi kaip Keliu, buvo vadinami „priklausančiais šiam Keliui“ (Apd 9, 2). Jonas Auksaburnis aiškino, kad Bažnyčia yra pavadinimas, nurodantis bendrą kelią, o Bažnyčia ir sinodas yra „sinonimai“ (Explicatio in Ps, 149).
Todėl žodis „sinodalumas“ yra toks pat senas ir pamatinis, kaip ir žodis „bažnyčia“. O Nikėjos susirinkimas žymi visuotinei Bažnyčiai galiojančio sinodinio sprendimų priėmimo būdo pradžią, kurios veikimo ir mąstymo būdas tęsiasi ir šiandien. Ekumeninis dialogas pažengė taip toli, kad sinodalume galima atpažinti atskleidžiantį Bažnyčios prigimties matmenį, kuris artėja prie Bažnyčios kaip koinonia sampratos, įgyvendinamos kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje ir jos santykiuose su kitomis Bažnyčiomis per konkrečias sinodines struktūras ir procesus. Kita vertus, kalbant apie pagrindinę skirtingų Bažnyčių dialogo temą, verta toliau paaiškinti ekumeninį sinodalumo matmenį, remiantis šiuo svarbiu dialogu. Sinodalumo stiprinimas neabejotinai laikytinas svarbiausiu Katalikų Bažnyčios indėliu į ekumeninį primatą.
Krikščionybės sinodinė tradicija apima turtingą paveldą, kurį reikia atgaivinti. Iškalbingas ženklas yra popiežiaus Pranciškaus sprendimas 2022 m. Vyskupų sinodo eilinę generalinę asamblėją skirti būtent sinodalumo temai: „Už sinodinę Bažnyčią: bendrystė, dalijimasis ir misija“. Šis Sinodas ne tik yra svarbus įvykis Katalikų Bažnyčioje, bet ir jame yra svarbi ekumeninė žinia, nes sinodalumas yra tema, kuri judina ir ekumenizmą, ir judina jį į gylį.
