T. Vidmanto Šimkūno, SJ, homilija Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje
2023 m. gruodžio 31 d., Šventoji Šeima, Lk 2, 22–40
Šventoji Šeima turėtų būti „gražiausias pavyzdys“. Prašėme Viešpaties šios dienos maldoje. Melsti galima neįmanomo, tikintis, kad bent vienas procentas taps tikrove.
Jei jau prašome, kad Šventoji Šeima mums būtų „gražiausias pavyzdys“, pamėginkime pasvarstyti, ko iš tikrųjų prašome. Man tai pasirodė sudėtingiau nei maniau.
Dar vis galime rasti paveikslėlių, kurie vaizduoja Nazareto namų idilę: Pagyvenęs Juozapas – gero dailidės pavyzdys – obliuoja; Marija, kaip šiek tiek kilminga dama – dievobaiminga, gera namų šeimininkė – dirba virtuvėje arba prie verpimo ratelio, o berniukas Jėzus žaidžia ar padeda Juozapui. Dar pridedami ir angelai.
Šventoji Šeima – taikos, saugumo ir darnos įsikūnijimas, kaip tai suprato nazarėnų tapytojai. Saldžiau, gražiau, pamaldžiau būti negali.
Grįžkime prie to „gražiausio pavyzdžio“, dėl kurio man kyla bent du klausimai. Pirma: ar tai nėra religijos redukavimas į etiką, kuris kultūros politikoje tapo savaime suprantamu dalyku? Tai kaip rodomasis pirštas, nuolat nukreiptas tik į sektinus pavyzdžius, tačiau galiausiai turintis mažai ką bendra su krikščionybės slėpiniu. Dievas netapo žmogumi vien tam, kad pateiktų mums tinkamo gyvenimo pavyzdį.
Dievas tapo žmogumi, kad mus lydėtų per visus „pakilimus ir nuosmukius“. Ir ne tik iš aukštybių. Įsikūnydamas Dievo Sūnus susivienijo su kiekvienu žmogumi. Savo mirtimi Jis krito giliau, nei bet kuris žmogus kada nors gali kristi. Visa tai leidžia mums, krikščionims, tikėti, kad negali būti jokios beviltiškos padėties. Dievo įsikūnijimas – tai dieviškas atsakas į apokaliptines baimes ir visas žmogiškąsias strategijas, kaip susidoroti su grėsme ir netikrumu.
Tai mane atveda į antrą klausimą dėl „gražiausio pavyzdžio“. Jėzaus gyvenimas, kaip ir Marijos bei Juozapo, buvo labai dramatiškas, kupinas ginčų ir konfliktų, skilimų ir susitaikymų, tačiau juos visus palaikė pasitikėjimas, kad gyvenime ir mirtyje galiausiai atsiduriame mylinčio Dievo rankose. Kaip ši dramatiška logika atrodė praktiškai? Pažiūrėkime į keletą biblinių scenų.
Štai dvylikametis Jėzus atsiskiria nuo savų ir gana šaltai reaguoja į mamos priekaištą, kad sukėlė rūpesčių. „Kodėl tu manęs ieškojai? Argi nežinojai, kur turiu būti”. Kitaip tariant: „Tu nieko nesupranti“! Ar panašių žodžių neteko girdėti jums, paauglių mamos ir tėčiai?
Anot tradicijos, Juozapas mirė gana jaunas. Tada Marija ir Jėzus turėjo ūkininkauti vieni. Ką tai reiškia? Visų pirma, kasdienybę, kupiną darbo ir triūso. Angelų, kuriuos dailininkai mėgo vaizduoti skraidančius aplink ėdžias, nebuvo, kai reikėjo purenti akmenuotą žemę ir laistyti alyvmedžius.
Paskui sūnus pamanė, kad turi išeiti į pasaulį. Ne tam, kad padarytų karjerą ir prasigyventų! Ne tam, kad padėtų pagyvenusiai mamai. Ne, jis išėjo, kad pasipriešintų religinės ir politinės santvarkos autoritetams. Šiandien galėtume sakyti, jis metė iššūkį išankstiniam nusistatymui, jog religinis tikėjimas pirmiausia susijęs su etika ir morale.
Ką tai reiškė pervargusiai, senstančiai Marijai? Tikriausiai šoką ir žmogišką nusivylimą! Vienintelis sūnus, dėl kurio ji triūsė, kurio gyvybę saugojo, dabar ją palieka. Tai buvo ne tik žmogiškas, bet ir religinis nusivylimas! Nes sūnus savo kalbomis pasuko prieš viską, kas jai buvo šventa: prieš įstatymą! – Argi ji nevedė jo į šventyklą, kai jis dar buvo mažas, kaip numato įstatymas? Argi ji neaukojo jo Dievui ir nesitikėjo, kad užaugs doras žmogus? Argi ji nėjo su juo kasmet į piligriminę kelionę į Jeruzalę, kaip to reikalavo įstatymas? O ką jis daro dabar? Jis bendrauja su nusidėjėliais ir pagonimis! Jis nepaiso religinių taisyklių! Jis net kritikuoja kunigus!
Vieni kaimynai Marijai prikaišioja, kad sūnus turi didybės iliuzijų, kiti įspėja apie gresiantį jam pavojų. Jei jis ir toliau taip elgsis, kunigai ir romėnai jį nužudys!
Tada pagyvenusi, suvargusi moteris ieško savo sūnaus ir nori jį parsivesti namo. Pasiekusi vietą, kur jis apsistojęs, ji niekaip negali prasibrauti pro minią. Todėl ji praneša jam, kad laukia jo lauke. O ką atsako jis? „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo“. Sunku įsivaizduoti didesnį akibrokštą. Įskaudinta Marija grįžta namo. Ji daugiau niekada nebandys stoti sūnui skersai kelio. Jis taip pat niekada jos neaplankys. Kol nebus pasmerktas kaip nusikaltėlis.
Motina negali padėti, bet eina pas jį. Ji tapo atstumtojo, nusikaltėlio motina. Ji tai supranta iš visų savo giminaičių ir pažįstamų. Ir vis dėlto ji eina. Tik ant kryžiaus, paskutinę valandą, sūnus supranta savo motiną. Tik po jo mirties motina vėl atranda savo sūnų, bet jau kaip žmogų, kurį visas pasaulis pasmerkė kaip piktžodžiautoją ir sunkų nusikaltėlį. Sunkia širdimi ji stovi šalia jo mirties valandą; dabar, kai tai yra gyvybės ir mirties klausimas, ji stovi šalia jo. Nors niekada jo nesuprato, nors niekada nesusitaikė su jo veiksmais, dabar ji su juo.
Tik tada, kai viskas baigėsi, kai jis buvo palaidotas, o jos gyvenimas sugriautas iki pamatų, tik tada jai tapo aiški viso to prasmė. Tik Jėzui prisikėlus ji suprato, kas įvyko. Tačiau ši įžvalga niekaip negalėjo panaikinti daugybės nusivylimų ir kančių, ką ji patyrė ir iškentėjo! Beje, senasis pamaldumas tai bandė išreikšti įvaizdžiu, kai kalbėjo apie „septynis Marijos skausmus“.
Istorijos iš mūsų šeimų, konfliktų ir nusivylimų istorijos, kartėlio ir šeimyninių santykių lūžių istorijos, kad ir kokios skausmingos jos būtų, išlieka Dievo ir jo pasaulio istorijos dalimi, taip pat ir pačios Šventosios Šeimos istorijos dalimi. Šioje istorijoje irgi būta ginčų, konfliktų, lūžių ir susitaikymų. Tačiau būta ir tvirto pasitikėjimo, kad gyvenime ir mirtyje galiausiai atsiduriame mylinčio Dievo rankose.
Tegul ši įžvalga sustiprina mūsų ramybę, pasitikėjimą ir viltį. Mums visiems!
