T. Vidmanto Šimkūno, SJ, homilija Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (2023-10-15)
Jėzus vėl pasižymi kaip geras pasakotojas. Jis geba supinti įdomią istoriją bet kokiam tikslui ar pamokymui. Šiandien jis pasakoja kaip karalius surengia savo sūnui vestuves. Svečiai atsisako atvykti, ir dargi nužudo juos pakvietusius tarnus. Karalius supyksta, išžudo įžūlius svečius ir sudegina jų miestą. Kai jau manome, kad toliau nueiti neįmanoma, staiga vienas svečias išmetamas laukan, mat neturi tinkamų drabužių.
Mums sunku įsivaizduoti, kokios mintys sukosi vyriausių kunigų ir vadovų galvose, kai jie išgirdo šį palyginimą. Tikriausiai jiems kilo daugybė klausimų: Apie kokią vestuvių puotą jis kalba? Kas buvo tie tarnai? Ar mes esame tarnai? Ar jis mano, kad mes esame nedėkingi svečiai? Ar mes būsime nužudyti? Ar mūsų miestas bus sudegintas? Apie kokį drabužį jis kalba? Ar mes esame tie, kurie bus išmesti laukan į tamsą? Kas yra tie verkiantys ir griežiantys dantimis? O kas tie išrinktieji? Apie kokį kvietimą jis kalba? Klausytojus turėjo kamuoti daugybė klausimų, bet galbūt jie buvo per daug išdidūs, kad Jėzaus ko nors klaustų.
Tokia istorija, kokią šiandien Evangelijoje pasakoja Jėzus, kelia emocijų, nes ji prieštarauja mūsų turimam Dievo ir Dangaus karalystės įvaizdžiui. Istorija yra simbolinė, tačiau kvietimas tikras. Evangelija mums primena, kad Dievo kvietimas rūpintis mūsų tikėjimu ir santykiais yra platus ir svarbus. Taip pat primenama, kad atsisakymas tai daryti turi pasekmių. Juos apleidę anksčiau ar vėliau sulaukiame rimtų padarinių sau ir aplinkiniams. Tai, ką darome kaip tikėjimo žmonės, yra svarbu. Mūsų atsakas Dievui yra svarbus. Evangelija taip pat primena, kad Dievas yra gailestingas ir niekada nenustoja kviesti mus į gyvenimo pokylį, kur galime valgyti tai, kas mums teikia gyvybę ir džiaugsmą ir saugiai ilsėtis Dievo rankose.
Čia būtų galima sakyti „Amen“ ir baigti. Tačiau dar pamėginsiu perpasakoti vieno Krokuvos kapucino pasakotą – tikrą įvykį. Man atrodė, kad jis prasmingas pasaulio baisybių ar asmeninių skriaudų akivaizdoje.
Vienas jaunuolis buvo susižadėjęs su mergina. Maždaug po savaitės turėjo būti jų vestuvės. Po vakarėlio, vėlai vakare jis su savo mergina ir jos draugėmis ėjo namo. Pakeliui prie merginų pradėjo kabinėtis išgėręs vyriškis. Vaikinas apgynė merginas, bet konfliktas baigėsi tuo, kad užpuolikas išsitraukė peilį ir tyčia ar paveiktas alkoholio jį mirtinai sužeidė. Baisi tragedija, vietoj vestuvių laidotuvės ir skausmas jo tėvams artimiesiems ir jo merginai. Bet istorija čia nesibaigia. Maždaug po savaitės žuvusio jaunuolio tėvas feisbuke parašė tokią žinutę: „Mano sūnui jau nieko blogesnio nutikti negali, melskitės už jį nužudžiusį, nes jam reikės gyventi su šia našta.“ Po kurio laiko nužudyto jaunuolio motinai Šv. Ritos draugija Romoje skyrė medalį.
Jei kam įdomu, pasidomėkite dramatiška Šv. Ritos biografija ir jos vardo draugija. Kai medalio įteikimo ceremonijos metu korespondentė paklausė, kaip jaučiasi motina, netekusi sūnaus, moteris atsakė: „Skausmas niekur nedingo, bet atleidus galima gyventi toliau, nes neatleidus lieka neapykanta, o tai nėra gyvenimas.“
Tikrovė yra tokia, kad patirtas skausmas niekur nedingsta, bet mes prašome atleidimo ir meldžiame, kad patys gebėtume atleisti ir gyventi.
