Ukrainos jėzuitas t. Andrij Zelinskij gyvena Kijeve. Jis yra graikų apeigų katalikų kunigas, vyriausiasis karo kapelionas. Toliau pateikiame jo straipsnio, publikuoto Vokietijos kultūros žurnale „Stimmen der Zeit“ (2023, nr. 10), vertimą į lietuvių kalbą.
Ilgus metus praleidau kulkų, minų ir raketų sunaikintame pasaulyje, tad puikiai žinau, kas yra karas. Man asmeniškai tai reiškia karčią žmogišką patirtį, susijusią su tikrove kitapus ribos. Būti žmonėmis mes galime tik organizuotoje ir saugioje aplinkoje. Dėl savo fizinių ir psichinių ribotumų išties esame labai jautrūs bet kokiems pokyčiams mums įprastoje aplinkoje. Socialinėje srityje irgi nuolat susiduriame su ribomis, tačiau yra labai pavojinga riba, už kurios mes liaujamės būti žmonėmis. Žmogiškosios egzistencijos chaose dažnai reikia balso – garsaus ir sąžiningo, – kuris mus sustabdytų, kol nepriartėjome prie šios lemtingos ribos. Apnikus visiškai tamsai, o dalykams praradus aiškias ribas, mums reikia balso, skambančio taip pat garsiai, kaip tikra ir nuoširdi meilė.
Taika nėra vien žodis. Jokia stebuklinga mantra. Ukrainoje tai supratome iš savo asmeninės patirties. Taika atsiranda ne dėl mūsų garsių šūksnių ir nuolat kartojamų frazių. Tai – ne retorikos, o drąsos klausimas. Tikėjimas yra dieviškoji dovana, kuriai reikia žmogaus širdies drąsos patikėti ir pripažinti tiesa tai, kas nėra visiškai akivaizdu. Taika – tai dovana, o ne našta. Atpažinti ir priimti dovaną reikia drąsos, kurią teikia mūsų tikėjimas. Dievas neverčia mūsų priimti gydančios jo malonės, jis ragina ir drąsina ieškoti tiesos ir kovoti už teisingumą. Kristaus taika nėra ideologija. Nepakanka tiesiog būti „už taiką“. Mes, Jėzaus iš Nazareto sekėjai, šiuo metu turime tapti drąsiais gydančios Dievo galios įrankiais. Todėl visuomenei reikia stipraus ir aiškaus balso, nesudrebančio prieš akivaizdų blogį, kuris nesunkiai pasislepia milžiniškos propagandos epochoje; reikia balso, be baimės išsakančio žmonijai bendrus etinius standartus ir atvirai kritikuojančio jų pažeidimus. Tikrai taikai reikia tvirto pamato, pagrįsto tiesa ir teisingumu.
Istorija akivaizdžiai parodė, kad taika nėra pasiekiama nuolaidžiavimu. Kartais atrodo, lyg būtume pamiršę, kiek kainavo taika, kuria po Antrojo pasaulinio karo džiaugėmės ištisus dešimtmečius. Atsakomybę už taiką pakeitėme geranoriškais ketinimais. Rusijos agresija prieš Ukrainą prasidėjo 2014 m. Krymo okupacija. „Geri žmonės“ nusprendė nereaguoti pernelyg stipriai, kad nenutiktų kas nors dar blogiau. Jiems pavyko nutildyti savo sąžines ir iš savojo žodyno ištrinti tinkamus žodžius. Tačiau blogis siekia likti nepastebėtas, neįvardytas, jis siekia kelti baimę, kad toliau įgyvendintų piktavalius planus. Todėl Rusija tęsė savo hibridinį karą, per aštuonerius metus (2014–2022) nužudė daugiau nei 14 tūkst. žmonių, daugiau nei 2 mln. žmonių privertė palikti namus ir bėgti iš okupuotų teritorijų. Net ir tada „geri žmonės“ nusprendė nematyti Rusijos tankų ir artilerijos Ukrainos teritorijoje, „kad nenutiktų kas nors dar blogiau“. Tačiau įvyko tai, kas blogiausia. Karas nenumaldomai peraugo į plataus masto karinę operaciją ir oro antskrydžius: raketos naikino kritinę infrastruktūrą, buvo žudomi nekalti vaikai, o tankiai apgyvendintus Ukrainos miestus siekta žiemą palikti be elektros, šildymo, vandens tiekimo ir komunikacijos priemonių. Visa tai vyksta dabar, XXI amžiaus pradžioje, Europoje, patyrusioje abiejų ankstesnių karų žaizdas ir paskutiniaisiais dešimtmečiais nepaliaujamai kartojusioje: „Taikos! Taikos! Taikos!“ Kaip galėjo taip nutikti? Ką darėme neteisingai?
Girdėdamas, kaip Maskvos patriarchas Kirilas savo pamokslais kviečia bendruomenę melsti taikos, suprantu, kad taip jis laimina Rusijos karius, ragindamas juos Ukrainoje daryti tai, ką jie iš tiesų ir daro – žudyti, kankinti, prievartauti ir palikti masines nekaltų civilių kapavietes. Aš savęs klausiu: ką jis turi galvoje, sakydamas „taika“ ar „melsti“? Kokiam Dievui jis ragina tikinčiuosius melstis? Rusai niekada nepateikė jokių realių pasiūlymų ar reikalavimų. Žinia, kurią kasdien teigia institucijos ir kurią remia didžioji gyventojų dauguma, yra paprasta: „Ukrainiečių nėra! Ukraina neturėtų egzistuoti!“ Tai, ką sako rusai, yra nedviprasmiškai aišku. Tai daro ne tik vyriausybės atstovai ir jų kontroliuojami komunikacijos kanalai, bet ir paprasti žmonės. Tačiau „geri žmonės“ renkasi verčiau to negirdėti. Apskritai nėra aišku, kodėl geriems žmonėms taip sunku būti sąžiningiems. Galbūt vieną dieną mokslininkai mums paaiškins šį reiškinį. [...]
Abstrakti taika yra paprasta ir pavojinga, jai nieko nereikia. Tikrajai taikai reikia drąsos įvardyti blogį, neleidžiant ideologinei karinės galios arogancijai pavergti ar sunaikinti silpnųjų ir pažeidžiamųjų. Dievas neverčia žmogaus priimti Jo dovanų. Jam reikia laisvos širdies, išlaisvintos ir atsivertusios širdies. Kitaip tai, ką vadiname taika, gali tapti spąstais. Blogiui patinka aptakios abstrakcijos, mat neįvardijami dalykai negali būti nugalimi. Mums reikia stiprybės būti sąžiningiems, kad pradėtume kovoti už taiką. Mums reikia balso, kuris nubrėžtų ribą žmogiškų ketinimų dykvietėje, nes kitapus šios ribos pačiai žmonijai kyla pavojus išnykti.
Rusija, kurios teritorija yra 28 kartus, o gyventojų skaičius keturis kartus didesnis nei Ukrainoje, Rusija, kurios kariniai pajėgumai keliskart viršija karinį Ukrainos potencialą, be jokios priežasties įsiveržė į suverenios šalies teritoriją ir nužudė dešimtis tūkstančių visiškai nekaltų žmonių. Ir toliau tai daro! Be jokios priežasties. Besitęsiančio genocido akivaizdoje neįmanoma šaukti: „Taikos! Taikos!“, nes tai veda ne į taiką, o atveria kelią dar masiškesnėms nekaltų žmonių skerdynėms. Nors pasaulyje nėra jokio autoriteto – nei pasaulietinio, nei religinio, – turinčio teisę atleisti tėvus nuo Dievo jiems pavestos pareigos saugoti savo vaikus, pagal neseniai pateiktą JT statistiką, per naujausią Rusijos karinę agresiją Ukrainoje nužudyta daugiau nei 500 vaikų. Mes tai matėme nusavintose teritorijose, kurios ištisus mėnesius buvo kontroliuojamos Rusijos. Tokiose vietovėse, kaip Buča, Irpinė, Iziumas ir Jahidnė, išvydome masines kapavietes ir kaip buvo kankinti civiliai. Nei Tolstojus, nei Dostojevskis ar patriarchas Kirilas nesulaikė rusų karių nuo to, ką jie padarė. Mums reikia garsaus balso, kuris įvardytų blogį, ir šis galėtų būti patrauktas atsakomybėn.
Mums reikia balso, kurį galėtų išgirsti visas pasaulis ir kiekvieno žmogaus širdis. Nes kapituliacija nebūtinai yra kelias į taiką, ji gali žmoniją vėl nuvesti į kalėjimus, darbo stovyklas ir gulagus. Mes tai patiriame Ukrainoje nuo Rusijos invazijos pradžios. Tačiau šįkart tai galėtų nutikti dėl „gerų žmonių“, netikrų taikdarių, mėgstančių kalbėti, tačiau ignoruojančių Dievo tikrovę, pastangų. Ši tikrovė atsiskleidžia per žmogaus širdies drąsą ieškoti tiesos ir ginti teisingumą.
Mūsų pasauliui reikia taikos, šiandien gal net labiau, nei bet kada anksčiau. Ir jam reikia nuoširdžios mūsų maldos. Tačiau kartais taikai reikia daugiau nei mūsų maldų, kartais būtina drąsa pripažinti, kiek nedaug padarėme siekdami ją apsaugoti ir kaip labai bijome ieškoti tiesos bei ginti teisingumą. Norint neklaidžioti žiaurioje ir smurtingoje šių laikų beprasmybėje ir nenusiristi į prarają, mums reikia aiškaus ir sąžiningo balso, kuris padėtų atpažinti mūsų tikrąjį žmogiškąjį pašaukimą ir susitelkti, kad jį įvairiais būdais apgintume. Akivaizdaus moralinio autoriteto trūkumas egzistencinių iššūkių ir grėsmių akivaizdoje gali lemti žmogiškumo suaižėjimą žmonių pasaulyje ir žmonių širdyse.