T. Stefan Kiechle, SJ, Vokietijos jėzuitų kultūros žurnalo „Stimmen der Zeit“ vedamajame ragina iš naujo apsvarstyti kaltės klausimą, žvelgdamas į šių dienų realijas – Rusijos karą prieš Ukrainą, konfliktą Artimuosiuose Rytuose ir klimato krizę. Koks yra asmeninės ir socialinės kaltės ryšys? Jo teigimu, svarbu siekti, kad atskiri individai ir grupės neišvengtų atsakomybės.
Stefan Kiechle, SJ, „Stimmen der Zeit“ 2/2024
Kare prieš Ukrainą agresorė yra Rusija. Ar dėl to galima teigti, kad „rusai“ yra kalti? O gal asmeniškai kaltas prezidentas Putinas, diktatorius? Ar valdančioji Rusijos klasė, prezidento aplinka, taigi žmonės, lobstantys iš smurto ir neteisingumo? Ar žiauriai besielgiantys generolai ir kariai? Ar tariamai aštuoniasdešimt procentų Rusijos gyventojų, palaikančių karo politiką? O gal visgi šie žmonės yra tik karo propagandos aukos, taigi nėra kalti? Jeigu kaltė visada yra asmeninė, tai kas kaltas?
Kas kaltas dėl Izraelio ir Palestinos karo? Agresorius yra „Hamas“, vykdęs teroristines masines Izraelio civilių žudynes. Gal kalti religiniai „Hamas“ lyderiai? Ar paprasti, religinių paskatų suvilioti kovotojai? Ar Netanjahu vyriausybė, ignoravusi Palestinos klausimą, skatinusi naujaukurių smurtą ir rimtai neįvertinusi „Hamas“ grėsmės? O kaip dėl neabejotinai pateisinamo Izraelio kariuomenės kontrpuolimo? Kas kaltas dėl žiaurumo prieš civilius gyventojus Gazos ruože? „Izraeliečiai“? Jų lyderiai? Kariuomenė? Ar Izraelio dešinieji, taigi vėl religija? Ar „Hamas“, išprovokavęs kontrpuolimą ir naudojęs žmones kaip „gyvą skydą“? O jei pažvelgtume dar į ankstesnę praeitį: gal šiame kare kaltos istorinės jėgos, kadaise sukėlusios konfliktinę Izraelio ir Palestinos situaciją?
Kas kaltas dėl klimato krizės? Pramoninės valstybės, išmetančios didelį CO2 kiekį? Kiekvienas pilietis, prie to prisidedantis savo vartojimu? Ar superturtuoliai su savo prabangiais būstais ir privačiais lėktuvais? Ar „politika“, „ekonomika“, juk jie ten tokie neįžvalgūs ir nesiima jokių priemonių? Ar „kolektyvinis godumas“ – tam tikra žmonijos psichinė konstanta – nėra kaltas dėl to, kad vartojame vis daugiau, negalvodami apie pasekmes? Ar pasaulio neturtingieji neturi teisės reikalauti didesnės „pyrago“ dalies?
Kas kaltas dėl išnaudojimo Bažnyčioje krizės? Kunigai, dėl kurių nusikaltimų Bažnyčia prarado moralinį kreditą? Ar jie visų pirma yra nesveiki, skatinami taip elgtis dėl savo ligos, o gal visgi laisvi ir atsakingi, taigi kalti? Gal kaltos struktūros? O gal vyskupai, ne tik neužkirtę tam kelio, bet net ir sudarę palankias sąlygas, nusukę akis ir visa tai slėpę? Gal egzistuoja visa sistema, kurioje gausu stebėtojų, kopriklausomų ir palaikančių asmenų, nutylėjusių nusikaltimus? Bijojusių ištarti žodį, galbūt neturėjusių teisės ar galimybės apie tai kalbėti? Tą patį galima pasakyti apie kitas bažnytines ir visuomenines problemas, jų sistemas ir tinklus.
Pripažinti vien atskiro individo kaltę – nebėra išeitis
Pagal senąjį Bažnyčios moralinį mokymą kaltė visų pirma buvo asmeninė. Kaltas buvo atskiras nusidėjėlis, kaltininkas, nusikaltėlis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo (iš naujo) atrasta socialinė arba struktūrinė nuodėmė. Bet kaip jos tarpusavyje siejasi? Pripažinti vien atskiro individo kaltę – nebėra išeitis, nes mes per daug žinome apie socialines, psichologines ir ideologines sąsajas. Visuomenė mielai beda pirštu į aukščiausius lyderius ir teisia juos – prezidentus ar diktatorius, popiežius ar vyskupus. Monarchinės sistemos labai parankios tokiems kaltintojams, tačiau jos nėra visiškai teisingos vien dėl to, kad jose dažniausiai siekiama išteisinti ir patį kaltintoją.
Taip pat akivaizdu, kad nėra tokio dalyko, kaip kolektyvinės kaltės, reiškiančios visišką asmeninę grupės atsakomybę. Tačiau kas kaltas? Kaip paaiškinti tai, kad destrukcinės sielos galios, anksčiau vadintos septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, vis labiau eksternalizuojamos ir perkeliamos į kolektyvinę atsakomybę? Kad nusižengimai perkeliami į struktūras ir neįžvelgiamus procesus? Kad komunikaciniai burbulai – didinami per socialines medijas – dažnai nepastebimai įtraukia atskirą individą į destrukcinę grupinę ideologiją ir jį ten sulaiko?
Apsvarstyti asmeninės ir socialinės kaltės ryšį
Vokiškas žodis „Schuld“ (liet. „skola“ ir „kaltė“), viena vertus, reiškia skolą (lot. debitum), tai yra atlygintiną žalą, padarytą piktavališku veiksmu, kita vertus, žalą (lot. culpa), kuri negali būti atitaisyta ir kuriai reikia veltui duodamo ir dovanojamo atleidimo. Blogis įveikiamas tik grąžinus skolą arba gavus atleidimą. Prieš Dievui įkuriant savo dangaus karalystę, bet kokia skola turi būti grąžinta arba kaltė atleista, kitaip Dievas ignoruotų savo paties sukurtą žmogišką laisvę ir atsakomybę. Norint asmeniškai atleisti kaltę, pirmiausia reikia į ją pažvelgti ir ją įvardyti, todėl ir kyla klausimas dėl kaltės.
Teologijos ir etikos užduotis yra apsvarstyti seną, neretai nustumiamą į antrą planą arba neigiamą, klausimą, susijusį su kalte, o ypač šiandien – su asmeninės ir socialinės kaltės ryšiu. Taip galėtų būti siekiama, kad atskiras individas ir grupės neišvengtų atsakomybės, ir dar daugiau, prisiimtų daugiau atsakomybės, iš tiesų atsiverstų ir per tai galėtų priimti atleidimą.
