Sinodinė dinamika yra gyva jėga, kuri skatina mus judėti pirmyn. Ką skelbia popiežiaus spalio maldos intencija?

Toliau popiežius akcentuoja: „Norėčiau priminti, kad Sinodas savaime nieko neužbaigs. Veikiau tai reiškia, kad bažnytinė kelionė tęsiasi toliau.“

Pranciškus džiaugiasi Bažnyčios sinodine kelione, bet kartu primena, kad tuo niekas nesibaigia, Bažnyčiai visada reikia keliauti toliau, būtent vis kokybiškiau, o tai reiškia pagal Dievo valią ir mintį, pagal Jo širdį. Pabrėžiamas Sinodo dinaminis procesas, kuris turi atverti Bažnyčią pokyčiams, tobulėti, judėti ir augti. Tai Bažnyčios kelionė – nuolatinis, nepertraukiamas procesas: tęsiama misija, atsižvelgiama į naujus iššūkius, augama su tikinčiaisiais. Būtent taip gali būti išreiškiamas gerų ir laiku vykstančių pokyčių reikšmingumas bei atvirumas jiems Bažnyčioje. Svarbu, kad Bažnyčios kelionė tęstųsi. Bažnyčia turi ir pajėgia atsakyti į kintančią aplinką ir gyvenimo situaciją, todėl jos kelionė tęsiasi toliau. Tai gali reikšti ir gebėjimą prisitaikyti prie naujų iššūkių, įtraukti naujų tikinčiųjų ir atnaujinti Bažnyčios praktikas bei mokymus. Bažnyčia taip pat nuolat auga ir mokosi.

Popiežius toliau pasinaudoja evangeliniu epizodu ir mintimi: „Tai kelionė, kurioje kaip Emauso mokiniai klausomės Viešpaties, kuris visada ateina mūsų pasitikti. Jis yra netikėtumų Viešpats.“

Pranciškus prisimena Evangelijos pagal Luką epizodą apie nusiminusius mokinius, einančius iš Jeruzalės į Emausą atsitraukti nuo skaudžių realybės įvykių ir žlugusių vilčių dėl pasaulio išganymo. Viešpats imasi iniciatyvos, prisiartina prie savųjų ir eina šalia jų. Dėl savo didžio gailestingumo Jis niekada nepavargsta būti su mumis, nepaisydamas mūsų trūkumų, abejonių, silpnybių, nepaisydamas mūsų liūdesio ir pesimizmo, nulemiančio neišmanymą bei širdžių nerangumą, menką tikėjimą.

Šiandien, kaip ir anuomet, prisikėlęs Viešpats yra arti savo mokinių misionierių ir eina šalia jų, ypač tada, kai jie jaučiasi sutrikę, nusivylę. Šioje kelionėje Bažnyčia tęsia prasmės, supratimo ir bendravimo su Dievu paieškas. Akcentuojamas ne tik Viešpaties klausymasis, bet ir stengimasis suprasti, kas vyksta. Tai yra padrąsinimas tokiam nuolatiniam dialogui su Dievu per maldą, Jo žodį, gyvenimą pagal tikėjimą ir meilę. Galiausiai Viešpats šioje kelionėje atsiskleidžia kaip netikėtumų, staigmenų Dievas. Išmintingas Dievas turi savo geriausią planą, tinkantį mūsų situacijai, todėl gali taip vesti ir apreikšti savo valią mažai tikėtinu būdu, stebinti subtilumu bei meile. Mes turime būti atviri Jo veikimui, net jei tai atrodo nenumatyta ar netikėta, ar net neįmanoma.

Klausymosi apaštalavimas

Toliau pontifikas pasiūlo priemones, kaip bendradarbiauti su mus pasitinkančiu Viešpačiu: „Meldžiamės ir žiūrime įžvalgiomis akimis. Šventoji Dvasia skatina klausymosi apaštalavimą, t. y. klausytis Dievo ausimis, kad galėtume kalbėti Dievo žodžiu.“

Iš tiesų popiežius duoda praktinius orientyrus išgirsti tai, ką pats Dievas nori pasakyti Bažnyčiai: malda ir įžvalga, atviros vedimui akys ir širdys. Svarbi ir malda, ir dvasinis matymas ar supratimas, kuris pasiekiamas per gebėjimą įžvelgti Dievo valią ir veikimą aplink mus, mūsų gyvenimuose. Čia svarbus Šventosios Dvasios vaidmuo. Šventoji Dvasia yra suprantama kaip Dievo veikimo ir Dievo valios atskleidimo, apreiškimo jėga, kuri skatina asmenį ne tik melstis, bet ir ieškoti gilios dvasinės įžvalgos, ir, pažinus tai, kas ateina iš Dievo, priimti.

Popiežius vartoja terminą „klausymosi apaštalavimas“. Tai ne tik pasyvus klausymasis, bet ir aktyvus atsidavimas klausytis Dievo, kad galėtume suprasti Jo valią ir vadovautis Jo žodžiu. Taip pabrėžiamas gilus ir nuoširdus ryšys su Dievu. Tai reiškia ne tik girdėti, bet ir suprasti, suvokti bei paklusti Dievo valiai. Per klausymosi apaštalavimą tikintysis, nuolat klausydamasis ir suprasdamas Dievo valią, galės aktyviai dalintis Evangelijos žiniomis ir skleisti Dievo meilę.

Galiausiai popiežius atskleidžia Dievo artumo misijai viziją, įžvelgiamą per klausymosi apaštalavimą: „Taip priartėjame prie Kristaus širdies, iš kurios kyla mūsų misija ir iš kurios skamba balsas, kuris mus kviečia pas Jį. Šis balsas mums atskleidžia, kad misijos esmė yra pasiekti visus, ieškoti visų, priimti visus, įtraukti visus, nė vieno neišskiriant.“

Iš tiesų per klausymosi apaštalavimą: maldą ir įžvalgą, galima priartėti prie Kristaus širdies, Dievo giliausios ir intymiausios valios ir gailestingos meilės, giliausio ryšio. Pabrėžiamas dvasinis priartėjimas prie Kristaus širdies kaip šaltinio ir kaip kelrodės eiti į ryšio su Dievu gelmę. Nes iš Kristaus širdies, kaip misijos šaltinio, tai yra iš esminio suvokimo apie Kristaus meilę ir jos patirties, galima išpildyti tikėjimo pareigas ir skleisti Evangeliją.

Kadangi iš Kristaus širdies kyla mūsų misija, todėl ir visos veiklos bei pastangos, siekiant vykdyti Bažnyčios misiją, turi šaknytis Kristaus meilėje ir jo gailestingume. Iš tos pačios Širdies kyla balsas, kuris mus kviečia pas Jį. Dievo kvietimas dalyvauti Jo misijoje, būnant atviromis ir atjaučiančiomis kitų poreikius širdimis, tai yra būnant to paties nusistatymo kaip pats Jėzus. Kaip paties Jėzaus širdies troškimas yra paliesti visus ir visus išgelbėti, taip misijos esmė yra pasiekti, ieškoti, priimti, įtraukti visus. Pasiekti visus: rodyti aktyvią iniciatyvą ir pasiekti tuos, kurie galbūt yra atitolę nuo Bažnyčios, nuo Dievo arba kenčia ir nemato Dievo valios. Ieškoti būdų, kaip padėti tiems, kurie jaučiasi atskirti arba yra pažeidžiami. Priimti visus: skatinti atvirumą, bendrystę, meilę, priimti tuos, kurie kreipiasi arba ateina į Bažnyčią, kurie klausia, domisi, ieško. Įtraukti visus, nė vieno neišskiriant: pabrėžti lygybę ir pagarbą visiems, kurie yra šalia, nepriklausomai nuo jų padėties, poreikių ar gyvenimo istorijos, kad Bažnyčios kūnas gyvuotų ir vykdytų savo misiją.