Gruodžio 19 d. minime vyskupo Jono Borutos, SJ, pirmąsias mirties metines. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Birutė Gučaitė, SJE, nuo studijų laikų gerai pažinojusi vyskupą, dalijasi prisiminimais.
Su vyskupu Jonu Boruta buvome vienmečiai, gimę 1944 m. ir baigę Vilniaus Valstybinį universitetą.
Mūsų draugų būrelį – filologus, fizikus, matematikus, dailininkus ir kitus bendraminčius, baigusius įvairias aukštąsias mokyklas, – pasitikinčius vienas kitu tais sudėtingais tarybiniais persekiojimo laikais, vienijo lietuvių liaudies dainos, kelionės, noras vienas kitam patalkininkauti.
Apie 1972 m. vienas fizikas pasiūlė į mūsų būrelį iš Mokslo akademijos Fizikos instituto pakviesti savo bendradarbį, rimtą, darbštų ir tylų vyruką. Taip kompanijoje, šalia kitų dviejų Jonų, atsirado trečias. Kad juos atskirtume, šį vadinome Jonu Išmintinguoju. Jonas iš tikrųjų buvo išmintingas, intelektualus, kaip enciklopedija. Susibičiuliavome. Pasirodo, jis pramoko vokiečių kalbos, versdamas knygas į lietuvių kalbą. Domėjosi senosiomis krikščionių kultūromis. Grįžęs iš kelionės po Armėniją, kur aplankė IV a. švietėjo, armėnų raidyno kūrėjo, Šventojo Rašto į armėnų kalbą vertėjo vienuolio Mesropo Maštoco kapą, iš rusų kalbos išvertė jo biografiją. Jonas daug rašė apie aktualius kultūrinius, religinius dalykus. Deja, straipsniai liko tik rankraštyje.
