Mums, jo draugams, jis buvo Kazys, Kaziukas. Gyvenome laikotarpiu, kai iš žmogaus sąmonės stengtasi ištrinti, kad esi lietuvis. Net mokykloje buvo draudžiama žodį Tėvynė, galvojant apie Lietuvą, rašyti didžiąja raide. Tačiau Lietuva mums buvo brangi ir kaip įmanydami stengėmės puoselėti lietuvybę.
Susipažinau su Kaziu 1962 m. Lietuvos etnografija, liaudies kultūra besidominčių bičiulių susibūrimuose. Tais metais įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Buvo keistoka pro vienos iš senųjų Filologijos fakulteto auditorijų langą matyti tarp studentų sėdintį K. Ambrasą. Jis jau buvo dėstytojas, vertė knygas. Už mane gerokai vyresnis, o sėdi tarp studentų, studijuoja anglų kalbą. Tuomet apie kunigystę ar vienuoliją Kazys dar negalvojo. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, buvo giliai pamaldus. Nuo klūpėjimo ant kelių netgi pritrynęs popūkšles, – vaizdingai sakydavo jis, suprask – dideles nuospaudas.
Mūsų būrelį sudarė įvairūs aktyvūs žmonės. Nemažai keliavome po Lietuvą. Kazys stebino savo begaline energija, aštriu liežuviu. Nenusileisdavome ir mes. Kartais jis būdavo ūmus, pasielgdavo spontaniškai. Mane stebino, kaip tokiais atvejais gailėdavosi, pasiryždavo taisytis ir atkakliai stengdavosi tai daryti. Jo nuolatinės pastangos žavėjo.
Tuo laiku buvo organizuojamos kompleksinės etnografinės ekspedicijos į labiausiai nukentėjusius Lietuvos rajonus, pirmiausia – Lenkijos anksčiau okupuotą Vilniaus kraštą. Su Kaziu teko dalyvauti Kernavės, Dubingių ekspedicijose. Vadovui etnografui Norbertui Vėliui rūpėjo, kad sovietinė valdžia neuždraustų ekspedicijų, dėl to turėjome elgtis santūriai. Įvairių profesijų žmonės rinko tautosaką, liaudies meną, ieškojo istorinių akmenų bei naujų gamtos paminklų ir kt. Užsukdavome į bažnyčias. Ekspedicijoje Kernavėje susipažinome su įdomiu, neeiliniu kunigu Nikodemu Švogžliu-Milžinu, kuris pripasakojo įvairiausių nutikimų kovojant už lietuvybę bei religiją. Pvz., kunigas kurį laiką gyveno geležinę lovelę pasistatęs nešildomame bažnyčios bokšte, nes sovietinė valdžia neleido kur nors bute įsikurti. Ten ir rajono valdžios siųstus tikrintojus priimdavęs. Arba pasakojo, kaip aukodavo šv. Mišias prie okupuoto Vilniaus krašto demarkacinės linijos. Dažnai Kazys, niekam nieko nesakęs, kažkur dingdavo, spėdavome – pas kun. Švogžlį. Tais laikais savo pažiūras, ypač religines, tekdavo slėpti net ir nuo artimiausių draugų.
1966-ųjų žiemą susitikome studentų slidžių žygyje per Karpatų kalnus. Kartą abu pavakarę užkopėme į Dvynių viršukalnę. Nepaprastas vaizdas: sniegas, rausvas dangus, besileidžianti saulė. Jis paprašė, kad likčiau šešėlyje, o pats užėjo už kalno viršūnės, ilgokai išbuvo, net pyktelėjau. Tik kur kas vėliau supratau, kad, matyt, meldėsi, toje begalinio grožio didybėje šlovino Viešpatį.
Apie Kazio ryšį su Dievu, tikėjimą, jo dvasines praktikas ir kad turi brolį kunigą labai nedaug kas žinojo, juo labiau aš, nes nebuvau praktikuojanti katalikė. Draugų paskatinta, Pirmąją Komuniją apsisprendžiau priimti praėjus dvejiems metams po universiteto baigimo. Tuo laiku M. Mažvydo bibliotekoje kartais sutikdavau Kazį. Vieną sekmadienio vakarą pasakė einąs į Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčion. Paprašiau: „Pasiimk ir mane.“ Esu dėkinga, kad taip parodė man kelią į bažnyčią. Kaip ieškančiai Dievo, padovanojo knygą „II Vatikano susirinkimo nutarimai“, kuri ką tik buvo išleista mažu tiražu. Tai buvo pirmoji religinio pobūdžio knyga, patekusi man į rankas ir pirmoji mano perskaityta.
