1 / 2

Provincijolas: „Turime tapti viena“

Balandžio 27 d. įsikūrė naujoji Centrinės Europos provincija, kuriai priklauso Austrijos, Latvijos, Lietuvos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos jėzuitai. Mintimis apie provincijos steigimą dalijasi naujasis provincijolas – iš Tirolio kilęs austras t. Bernhardas Bürgleris, kurį į šias pareigas dar pernai paskyrė Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa.

Tėve Bürgleri, kaip apibūdintumėte naująją provinciją?

Naujoji provincija – labai įvairus darinys. Ji apima kelias šalis, skirtingas kalbas, įvairias kultūras. Tai – didelis turtas, drauge keliantis ir tam tikrų iššūkių.

Naujoji provincija buvo steigiama ne tik dėl mažėjančio Draugijos narių skaičiaus, bet ir dėl siekio geriau vykdyti jėzuitų misiją. Kodėl tam reikia naujos provincijos?

Laikai pasikeitė ir nuolat keičiasi. Persitvarkymo tikslas – geriau tarnauti, mums atliekant savo misiją, geriau vykdyti įsipareigojimą skelbti Evangeliją. Tam reikia bendradarbiavimo, peržengiančio vienos šalies sienas, ir sutelktų jėgų. Svarbu pasirūpinti, kad bendrabroliams būtų skiriamos tarnystės pagal jų talentus. Esame įsitikinę, kad nauja didesnė provincija tam galės pasiūlyti tinkamesnę struktūrą. Mes turime būti ir likti matomi, veiklūs ir atitikti laiko dvasią.

Taigi, tai yra ne tik administracinis aktas, bet ir atsakas dabartiniams laikams?

Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola ir jo pirmieji bendrakeleiviai siekė kurti pasaulinę bendruomenę. Jie buvo iš skirtingų tautų, bet turėjo vieną tikslą – į visą pasaulį nešti Jėzaus Naujieną žmonėms. Pasaulyje, kuriame stiprėja nacionalistinės tendencijos, reikia imtis priešingų veiksmų. Svarbu palaikyti tuos, kurių žvilgsnis ir mąstysena peržengia vienos šalies ribas, ir sutelkti jėgas, prisidedančias prie abipusio supratimo ir susitaikymo. Steigdami naująją provinciją, mes irgi norime prie to prisidėti. Visi esame tarpusavyje susiję, priklausome vienas nuo kito.

Procesas prasidėjo prieš dešimt metų, o nuo 2017 metų jau imtasi konkretaus planavimo. Kaip jis vyko?

Procesas prasidėjo, kai Europos provincijos ėmė svarstyti, kas su kuo galėtų leistis į šį kelią. Ilgainiui keturios provincijos – Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lietuvos ir Latvijos – išreiškė norą eiti bendru keliu. Trys dalykai šiame procese buvo įdomūs.

Pirmiausia, į šį kelionės etapą žvelgėme ne tik kaip į susijungimą, bet ir kaip į kūrimo procesą. Antra, pasirinkome tokį organizacinį modelį, kurio esmė – organizacijos egzistavimo pagrindas, priežastis, dėl kurios ji apskritai egzistuoja. Kodėl mes, jėzuitai, esame, – tai buvo mūsų veiksmų ir naujų struktūrų kūrimo kompasas. Trečia, mes žvelgiame į tai kaip į dvasinį procesą. Stengiamės klausytis vieni kitų ir drauge ieškoti to, kas labiau atitiktų Dievo valią.

Kas pasirengimo procese Jus labiausiai nustebino?

Mane nustebino ir nudžiugino tai, kiek daug gerų dalykų vyksta naujojoje provincijoje, kiek bendrabrolių ir bendradarbių savo žiniomis ir didžiuliu entuziazmu prisideda kuriant Dievo karalystę. Mes galime vieni iš kitų daug gauti ir išmokti. Galime nešti vaisių vieni kitiems.

Kodėl naujosios provincijos globėjas yra šv. Petras Kanizijus? Ko šiandien galime iš jo pasimokyti?

Jis „degė“ dėl Jėzaus reikalų. Turėjo ugnies savyje ir norėjo, kad kiti ja irgi degtų. Daug keliavo, bendravo su žmonėmis – turtingais ir vargšais, įtakingais ir eiliniais, tikinčiais ir netikinčiais. Su jais kalbėjosi, jų klausėsi ir dalijosi tuo, kas jam buvo svarbu. Tai – misija pačia geriausia prasme. Jis buvo inovatyvus. Ir labai ištvermingas. Persevera – ištverk – taip, dar būdamas mokinys, rašė viename iš savo sąsiuvinių. Tai tapo jo gyvenimo šūkiu. Viso to galime iš jo mokytis, tai man atrodo svarbu, žvelgiant į naująją provinciją.

Kokie laukia iššūkiai?

Turime tapti viena. Nepaisant visų skirtybių, kurios yra turtas, privalome laikytis vienos linijos. Mūsų mažėja, to neišvengsime, bet norime tai išgyventi teigiamai. Tačiau tikiuosi, kad taip pat galėsime labiau specializuotis ir atsiras erdvės gimti naujoms iniciatyvoms. Džiaugčiausi, jeigu kiltų naujų ir išradingų iniciatyvų, pvz., kaip labiau rūpintis kūrinijos išsaugojimu. Draugijos Visuotinės apaštalinės pirmenybės yra gera ir tinkama kryptis.

Kuo ypač džiaugiatės?

Džiaugiuosi, kad galėsiu vykti į vis kitą provincijai priklausančią šalį, pažinti vietas, kuriose mes veikiame, palaikyti ryšį su bendrabroliais ir daugeliu bendradarbių. Tikiuosi, kad greitai tai taps įmanoma.