Kadangi gyvenime dažnai pasitaiko įvairiausių įtampų, nuomonių ir požiūrių skirtumų, lūžių ar atmetimo, žmonės nuolat jaučia poreikį susitaikyti. Neretai iškyla ir būtinybė susitaikyti patiems su savimi, su savo gyvenimo istorija. Tačiau susitaikinimas „nenukrenta“ iš dangaus. Tai sunkus procesas, nes reikalauja keisti požiūrio mastelį, atsisakyti dalykų, prie kurių esame prisirišę, ir visų pirma pradėti keistis patiems. Tai nelengva užduotis ir vienuolijoms, ir visai Bažnyčiai, ir kiekvienam jos nariui.
Krikščionys tiki, kad Jėzus, kaip žmogus, buvo visiškai susitaikęs – susitaikęs su Dievu, su savimi ir su visa kūrinija. Jis pajėgė atlaikyti gyvenimo prieštaravimus bei absurdą. Nesileido patraukiamas kurios nors partijos ir neišskyrė nė vieno žmogaus, net ir tada, kai buvo mušamas ir kankinamas. Jėzus gyveno kaip visų žmonių draugas. Jis yra visų mūsų brolis, ieškantis paklydusiojo. Jis tėviškas, bet tuo pat metu aiškiai nurodo gyvenimo kryptį bei mūsų elgesio ribas. Tokio susitaikinimo pagrindas glūdi jo sūnystėje – Jėzus jaučiasi visiškai saugus savo Tėve. Šis Jėzaus švelnumas ir drauge griežta ištikimybė principams žavėjo Ignacą, norėjusį juo sekti.
Pirmoji Dvasinių pratybų savaitė ypač kviečia sutvarkyti savo gyvenimą ir su visais susitaikyti. Per ją siūloma atverti Dievui tamsiąsias savo asmens ir gyvenimo puses ir melsti jį sutaikinimo dovanos. Ignacas mus drąsina kasdiene meditacija.
Jėzaus Draugija, kuri remiasi Dvasinių pratybų dvasingumu, ir visi jėgų ir išminties besisemiantys iš ignaciškosios charizmos, kaip krikščionys, patys patyrę sutaikinimą, yra įtraukiami į tai, apie ką apaštalas Paulius sako: „Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20).
Ignacas ragina drąsiai žvelgti į tai, kas dar neišspręsta, į nesutaikintas mūsų egzistencijos puses ir taip įgyti vidinę laisvę. Anot Ignaco, svarbiausia Jėzaus draugų užduotis ir yra sutaikinimas. Pagrindiniame Jėzaus Draugijos įstatyme Formula instituti, patvirtintame 1550 m., jis įsakmiai aiškina, kad ši vienuolija dėl Dievo garbės turi imtis susivaidijusiųjų sutaikinimo.
Apie tai, kaip ignaciškasis dvasingumas veda į susitaikinimą, iškalbingai byloja jėzuito Augustino Bea (1881–1968) gyvenimo pavyzdys. Vatikano II susirinkimo išvakarėse jau beveik aštuoniasdešimtmetį t. Bea popiežius Jonas XIII netikėtai pakėlė kardinolu. Per vieną naktį iš tylaus, kuklaus Biblijos mokslininko, dešimtmečius dirbusio pagal Draugijos paskyrimą, jis tapo įtakingu ekumeninio judėjimo veikėju Vatikano II susirinkime. Jo gyvenimo užduotimi tapo susitaikinimas su žydų religijos išpažinėjais bei atskirtomis krikščionių Bažnyčiomis. Remdamasis savo dvasine patirtimi bei profesiniu abiejų Šventojo Rašto Testamentų išmanymu ir dešimtmečius pagal geriausią jėzuitų tradiciją praktikuotu ignaciškuoju maldingumu, jis sugebėjo atlaikyti tvyrančią įtampą. Kadangi buvo puikus savo srities žinovas bei gerbiamas žmogus, jam pavyko nutiesti tiltus per bjaurius skiriamuosius griovius ir po šimtmečius trukusio susvetimėjimo atrasti susitaikinimo kelius.Jis mokėjo be baimės žvelgti į tai, kas dar nesutaikinta, ir ramiai artintis prie kitokių atskirties vietų. Kadangi tvirtai rėmėsi Dievu, turėjo drąsos keistis pats. Taip vienas pagyvenęs jėzuitas pajėgė išjudinti Bažnyčią.
Susitaikinimas visada yra rizikingas, nes jo siekdami negalime pasilikti „prie seno“. Susitaikinimui visada reikia drąsos ir gero pagrindo, nes pasikeitimai atneša netikrumą, kelia baimę. Kaip tik tokį pagrindą mums suteikia pozityvus šv. Ignaco pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per Dvasines pratybas.
Savo įpėdiniui, generaliniam Draugijos vyresniajam Pranciškui Bordžijai Ignacas rašė: „Nelaikykite, kad jūsų pašaukimui yra svetimas dalykas imtis ką nors sutaikinti su jo priešininku“. Tai daryti gali tik patys su savimi ir su pasauliu susitaikę žmonės – Dievo vaikai.
Stephan Ch. Kessler, SJ, Vokietijos jėzuitų žurnalas „Jesuiten“, 2006/2
