Šį pasaulį išvydau 1994 metų kovo 10 dieną Kaune. Augau nelabai praktikuojančių katalikų šeimoje, bažnyčioje apsilankydavome per didžiąsias šventes bei laidotuvių, vestuvių ir krikštynų progomis.
Mokykloje iki maždaug 5 klasės turėjau elgesio problemų, nenorėjau mokytis, tyčiodavausi iš kitų, keikdavausi. Tačiau didelis pokytis įvyko po Pirmosios Komunijos. Giliai širdyje pajaučiau ir pradėjau tikėti, kad Dievas tikrai egzistuoja. Atsirado noras eiti į bažnyčią sekmadieniais, būti geram, padėti kitiems bei pradėjau kelti egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę, tikėjimą, Dievą. Nuo to laiko pradėjau melstis, savo noru kalbėti poterius rytais ir vakarais. Jaučiau didelę ramybę ir paguodą.
Mokykloje labai patikdavo bendrauti su mokyklos darbuotojais, mokytojais. Vėliau susipažinau su vienu ūkio darbuotoju, su kuriuo diskutuodavome apie tikėjimą, Dievą. Galiausiai jis man parodė Šventąjį Raštą ir pradėjo kalbėti apie Jėzų, kad su Juo galiu kalbėtis kaip su asmeniu, padėkoti už mokytojus, įdomias pamokas, atsiprašyti, jei ko nors nepadarau ar paprašyti, kad man padėtų. Mane tai labai sužavėjo. Vėliau tas žmogus pradėjo neigiamai kalbėti apie popiežių, kunigus, Mišias, Katalikų Bažnyčią. Bet aš juo labai pasitikėjau, nes jis atrodė labai geras. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo Jehovos liudytojas. Jaučiausi apgautas, vėliau vengiau kontakto su juo. Tačiau man vis tiek pradėjo kilti įvairių klausimų apie Katalikų Bažnyčią. Vis nedavė ramybės klausimas, kaip yra su kitomis religijomis – ar ten Dievas yra toks pats ar ne, ar tikrai Katalikų Bažnyčia yra vienintelis kelias pas Dievą? Galiausiai priėmiau sprendimą, kad man nereikia eiti į bažnyčią: aš galiu toliau melstis, tikėti Dievą, būti geru žmogumi...
Vyresnėse klasėse pradėjau galvoti apie profesiją. Labai patikdavo fotografuoti, filmuoti, ir vėliau turėjau troškimą tapti žurnalistu. Ypač traukė tiriamoji žurnalistika, kuri išaiškina neteisybes.
2011 m. kovo 14 dieną atsikėliau ruoštis eiti į mokyklą, tuo metu buvau 17-os metų – 10-toje klasėje. Apsikabinau ir atsisveikinau su mama. Tik tą akimirką dar nežinojau, kad paskutinį kartą…
Iš mokyklos, po sutrumpintų pamokų, skubėjau namo. Buvo daug sniego, balta, gražu, kaip ir rašant savo pašaukimo istoriją po 10 metų. Deja, atėjęs prie namų, negalėjau patekti į vidų. Tik po 5–6 valandų įėjęs į namus radau mamą, gulinčią ant grindų be gyvybės ženklų. Ašaros, gaudžiau orą... Atrodė, kad netekau dalies savęs. Galvoje pralėkė daugybė klausimų. Kaip gyvensiu? Kas dabar bus? Toks jausmas, kad netekau pagrindo po kojomis. Staiga nurimau, kitame kambaryje atsisėdau ir pradėjau tyliu balsu šlovinti Dievą, įvairios giesmės tiesiog atėjo man į galvą. Buvo taip skaudu, bet ir kažkoks neapsakomas jausmas, kad nesu vienas, kažkas mane stipriai laiko. Dabar tikiu, kad tai buvo Dievas. Jis buvo pirmasis, kuris pasitiko mane tame skausme, toje netektyje dar prieš apie tai sužinant kitiems...
Nuo tos dienos prasidėjo naujas etapas, nauja pradžia. Patyriau daug Dievo artumo per žmonių palaikymą, pagalbą, maldas. Esu dėkingas daugybei žmonių, kurie buvo su manimi tame gedėjime. Galiausiai vėl kilo klausimai apie gyvenimą, jo prasmę. Suvokiau, koks laikinas ir trapus tas gyvenimas. Pradėjau mąstyti, kad Dievas turi man planą (kaip ir kiekvienam žmogui), kažką yra paruošęs. Norėjau sužinoti, kas tai.
Grįžus į mokyklą, mano tikybos mokytoja, sesuo salezietė Liucija Grybaitė pakvietė mane į „Kairos“ rekolekcijas. Nežinojau, kas tai yra, bet jaučiau, kad tai man. Taip ir buvo. Labai mane palietė tos rekolekcijos, po jų grįžau su troškimu dar labiau pažinti Jėzų, kuris mane be galo myli ir trokšta man paties geriausio. Nuo to laiko pradėjau dalyvauti įvairiose katalikiškose stovyklose, renginiuose, festivaliuose. Sutikau jaunų tikinčių draugų, daug džiaugsmo teikė būti bendruomenėje, kartu melstis, bendrauti, juoktis.
Kai buvau 18 metų, meldžiausi savo kambaryje ir pirmą kartą gimė keista mintis apie tapimą kunigu. Iš karto atmečiau tai, nes žinojau, kad noriu šeimos. Porą mėnesių ,,kovojau“ su ta mintimi, bet galiausiai pradėjau ją priimti, kai prisiminiau, kad Dievas man trokšta laimės ir pilnatvės.
2012 metų vasarą sudalyvavau jėzuitų organizuojamame „Magis“ projekte. 5 dienas dalyvavau piligrimystėje, ėjome be maisto ir pinigų. Visko prašydavome iš sutiktų žmonių. Labai palietė nepažįstamų žmonių dosnumas, atvirumas. Tai buvo pirmas kartas, kai patyriau jėzuitišką/ignaciškąjį dvasingumą. Mane labiausiai sužavėjo mintis, kad Dievo galima ieškoti ir Jį sutikti savo kasdienybėje, o ne tik maldoje ir bažnyčioje. Po kiek laiko, pradėjau galvoti apie pašaukimą tapti jėzuitu, apie gyvenimą bendruomenėje su kitais broliais, apie pagalbą žmonėms atrandant Dievą savo gyvenimuose. Vienas jėzuitas tapo mano dvasiniu palydėtoju, su kuriuo kartą per mėnesį pasidalindavau savo maldos patirtimi, santykiu su Dievu.
Tačiau vis dar galvojau, kad iš karto po 12-os klasių esu dar per jaunas ir per daug nepatyręs, o gal dar ir nedrįsau stoti pas jėzuitus. Tad įstojau studijuoti religijos pedagogiką ir kažkaip sau pasakiau, kad, jeigu baigus bakalaurą ir magistrą dar bus išlikęs tas noras tapti jėzuitu, stosiu. Tačiau jau pirmaisiais studijų metais pradėjau jausti didelę trauką tapti jėzuitu. Tada pradėjau stojimo procesą.
Įstojau 2014 metais ir buvau išsiųstas atlikti naujokyną Anglijoje, po to trejiems metams išvykau į JAV studijuoti filosofijos. Tada grįžau į Lietuvą praktikai, pirmus metus mokiau filosofijos Vilniaus jėzuitų gimnazijoje bei darbavausi Vilniaus universiteto sielovadoje su studentais. Šiuo metu daugiausia laiko skiriu VU sielovadai. 2021 metais pradėsiu teologijos studijas.
Per šiuos metus buvo įvairiausių iššūkių ir išbandymų, kurie augino ir vedė link Dievo, kitų bei savęs pažinimo. Esu Dievui dėkingas už visas patirtis, Jo vedimą, palaikymą. Taip pat dėkingas žmonėms, kuriuos sutinku savo gyvenimo kelyje, draugams ir savo broliams jėzuitams.
Ieškantiems pašaukimo linkiu drąsos atsiliepti į Jo kvietimą, nebijoti iššūkių, sunkumų, savo netobulumų. Nes Dievas panaudoja mus, netobulus, silpnus ir tokius, kokie esame, kad per tai galėtų atsiskleisti Jo didybė, Jo veikimas.
