„Daryk!“
Apie laisvę išbandyti save
Jau ištisus šimtmečius jėzuitai darbuojasi mokyklose ir yra sukūrę ignaciškąją pedagogiką. Ignaciškosios pedagogikos centro vadovas t. Tobias Zimmermannas, SJ, ir mokymosi konsultantė Caroline von Saint Ange kalbasi apie dabartinius iššūkius.
Gerbiamoji von Saint Ange, Jūs, būdama mokymosi konsultantė, šiais beprotiškais karantino laikais konsultuojate vaikus ir tėvus. Kokia Jūsų nuotolinio švietimo ir nuotolinių pamokų patirtis?
Caroline von Saint Ange: Pamačiau, kad egzistuoja neįtikėtini skirtumai. Yra vaikų, kurie dalyvauja fantastiškose nuotolinėse pamokose. Jose naudojamos iš tiesų pažangios programėlės: kai vaikas atlieka užduotis, mokytoja tai mato realiuoju laiku ir gali iš karto duoti grįžtamąjį ryšį. Iš kitos pusės, žinau, kad vienoje probleminėje mokykloje nė vienas iš 400 vaikų neturi kompiuterio. Mokytojai nusprendė parengti mokymosi paketą, tačiau 90 iš tų 400 paketų tiesiog niekas neatsiėmė. Man tai atrodo tikrai žiauru. Diskusija sunkiai įmanoma, nes visada kas nors jaučiasi puolamas. Ar tėvai pajėgia namuose sukurti tinkamas sąlygas? Ką gali padaryti mokytojai? Svarbu palaikyti kasdienį kontaktą su mokiniais. Aš sakau, kad reikia „užsiregistruoti“ ir „išsiregistruoti“. Iš tikrųjų net nėra labai svarbu, kad mokytojai rengtų ilgus nuotolinius vaizdo susitikimus. Geriau ryte „užsiregistruoti“, nurodyti aiškų darbo planą, o po pietų „išsiregistruoti“. Tada viskas gali puikiai sektis.
Tobias Zimmermannas, SJ: Iš tiesų mokinių ir mokytojų gyvenimo tikrovė labai įvairi. Dabar kaip per padidinamąjį stiklą matome, kur esame, ką galime, kas veikia ar neveikia nuotolinio mokymosi srityje. Bet uždarytų mokyklų problematika prasideda daug anksčiau. Kai Heinricho Pescho namuose atidarėme labdaros valgyklą, nes dėl pandemijos sustojo maisto banko veikla, tiesiog sukrėtė tai, kiek daug vaikų ir paauglių nebegauna šilto maisto paprasčiausiai dėl to, kad uždaryti vaikų darželiai ir mokyklos. Paprastai tokios šeimos pačios nesikreipia pagalbos. Taigi problemos šaknys yra daug giliau ir tai yra mūsų mokyklų tikrovė. To visuomenė matyti nenori. Viskas vyktų daug sklandžiau, jei mokyklos turėtų daugiau laisvės tvarkyti reikalus taip, kaip būtų reikalinga ir prasminga konkrečioje vietoje.