Vytautas Jankauskas: „Mokykla yra tarsi uostas, į kurį norisi sugrįžti“

Kokį mokytoją ar mokyklos laikų įvykį prisimeni labiausiai?

Pirmiausia prisimenu mokytojus, kurie iki šiol man yra autoritetai. Tai buvo labai šviesūs žmonės. Pavojinga vardinti konkrečiai, nes galiu kurį nors pamiršti. Prisimenu istorijos mokytojus Faustą Meškuotį ir Astą Jovaišienę, lietuvių kalbos mokytojas Jūratę Vilčiauskaitę, Gerlandą Griškevičienę, teatro mokytoją Eugeniją Sutkutę-Toliušienę bei fizinio ugdymo mokytoją Vytautą Poliuškevičių. Prisimenu legendinį biologijos mokytoją Gedą Batulevičių: sėdėjome biologijos pamokoje įsivaizduodami, kad esame ląstelė, mūsų klasės sienos – membrana, atsidaro durys ir įeina virusas... Tokie mokytojai skatino kūrybiškumą.

Matematikos mokytojos Laurencijos Navagrudskaitės klausėme, kam mums reikia mokytis tokių dalykų, kaip, pvz., traukti kvadratinę šaknį. O ji atsakė: „Prašau to ne tam, kad „iškaltumėte“, bet kad jūsų smegenys adaptuotųsi ir mokytumėtės loginio mąstymo, kurio jums reikės visai kitose gyvenimo situacijose.“ Tada mes susimąstėme: „Visai logiška, pabandome atlikti smegenų treniruotę.“ Prisimenu tikybos mokytojus Saulių Arbočių ir Jurgitą Ubartaitę. Jurgita buvo mano klasės auklėtoja tik vienus metus penktoje klasėje, bet iki šiol su ja bendraujame. Praėjusiais metais drauge su Karoliu Ramanausku, kitu alumnu, vykome į 10 dienų žygį per Alpes – nuo Pietų Vokietijos iki Šiaurės Italijos, kur ji gyvena. Jurgita parodė mūsų laiškus, rašytus šeštoje klasėje, jai išvykus į užsienį. Skaitant savo laišką grįžo prisiminimai. Matyt, auklėtojai išties buvome svarbūs, jeigu ji iki šiol visa tai išsaugojo.

Kuo ypatingi buvo šie mokytojai?

Tai buvo mokytojai, leidę klysti. Pamenu, per darbų pamoką vienas mano bendraklasis rankomis gamino vidutinio dydžio trebušetą, o kitas bandė statyti Eifelio bokštą, iš molio susukęs „dešrelę“. Vienas tapo architektu, dirba Berlyne, kitas – violončelininku. Naivu tikėtis, kad abu bus lygiai tokie pat geri visose srityse. Svarbu, kad šviesūs mokytojai, apie kuriuos kalbėjau, pasakytų: „Pakanka, kad esi toks, koks esi!“

Mokytojui kartais lengviau pastebėti klaidą nei įžvelgti teigiamus dalykus...

Prisimenu savo neigiamą patirtį pradinėje mokykloje. Per dailės pamoką gavome užduotį – nupiešti savo namą. Namas, kuriame gyvenau su tėvais, buvo sudėtingos konstrukcijos: U raidės, su trikampio formos balkonais. Man buvo sunku tokį namą nupiešti, todėl pavaizdavau jį iš viršaus, kaip architektūrinį projektą. Per kitą pamoką mokytoja iškelia mano piešinį prieš visą klasę ir klausia: „Spėkit, kas nupiešė šitą nesąmonę?“ Vaikai spėlioja: „Tomas, Martynas...“ „Ne, – sako mokytoja, – Vytautas! Ateik pasiimti.“ Aš iš klasės galo ėjau visas raudonas iš gėdos pasiimti piešinio. Taip, jis nebuvo tobulas, buvo tiesiog kitoks. Dauguma mokytojų, kuriuos susitikus spurda širdis, pabrėždavo proceso svarbą, o ne rezultatą.

Mokydamasis gimnazijoje, vieniems metams išvažiavai mokytis į Vokietiją...

Dešimtoje klasėje išvažiavau į Vokietiją, Sankt Blazieno (St. Blasien) jėzuitų mokyklą. Iki šiol prisimenu tą akimirką, kai prie manęs priėjusi vokiečių kalbos mokytoja Alma Prakaitytė paprašė trumpam užsukti į vokiečių kalbos kabinetą. Čia ji ir sako: „Mes esame partneriai su mokykla Švarcvaldo miškuose“, ir beda pirštu į mažą miestelį Vokietijos pietuose ant sienos kabėjusiame žemėlapyje: „Ar norėtum kitais metais ten mokytis?“ Širdyje žinojau, kad tokio pasiūlymo neatsisakysiu. Tie metai buvo be galo turtingi ir įdomūs, bet ir vieni sunkiausių mano gyvenime. Išvažiavau visiškai vienas, be tėvų, be artimųjų, be draugų. Gyvenau internate su vokiečiais ir iš viso pasaulio suvažiavusiais vaikais. Gimnazijoje mokiausi vokiečių kaip antrosios užsienio kalbos. Atvykęs į Vokietiją nuolat sėdėjau su žodynu, skaudėjo galvą nuo įtampos. Bet kalbą išmokau per pusmetį. Taip pat išmokau „pastovėti už save“ ir savarankiškumo.

Dabar savanoriauji mentorystės programoje „LT Big Brother“. Koks jos tikslas? Kas motyvuoja mentorius įsitraukti į šią veiklą?

Šia programa, paremta vien savanoryste, siekiama padėti susipažinti mentoriams, savo srities profesionalams, ir „ugdytiniams“, norintiems pasisemti žinių ir patirties. Mentoriai įsipareigoja nuo balandžio bent kartą per mėnesį susitikti su ugdytiniu, taigi įvyksta aštuoni susitikimai. Tai artimas ir neformalus dviejų žmonių ryšys, kuris neretai išlieka ir vėliau. Aš esu programos vadovas, mūsų komanda yra atsakinga, kad programa tinkamai veiktų. Daugiau kaip pusė mūsų mentorių – lietuviai, gyvenantys užsienyje. Programa yra vienas iš būdų stiprinti diasporos ryšį su Lietuva. Kartą paklausiau vieno mentoriaus, didelės aviakompanijos viceprezidento: „Kodėl jūs skiriate tam laiko, juk esate labai užimtas?“ Jis atsakė: „Iki dabartinio karjeros taško daug metų investavau į save, į savo žinias. Atėjo laikas daryti „išvesticijas“, noriu duoti kitiems ir taip įprasminti savo patirtį.“ Davimas kitiems – beje, labai jėzuitiškas principas ir pažįstamas daugeliui alumnų – yra brangi patirtis. Be to, gera matyti, kaip ugdytiniai auga.

Kaip patirtys, gautos VJG, tau pasitarnauja šiandienos darbuose, padeda gyvenime? Už kokias savo savybes ar įgūdžius esi dėkingas mokyklai?

Su mentorystės programa norime kurti bendruomenę, o jos pavyzdį pamačiau gimnazijoje. Savybės būtų kūrybiškumas, loginis mąstymas, dėmesys procesui. Jaučiu, kad šituos pagrindus mokykla davė, ir bandau tą perteikti savo studentams. Manau, kad nuo VJG laikų esu labiau savimi pasitikintis, savarankiškas, gebu nesutrikti, susidūręs su arogantiškais ar baimės atmosferą bandančiais kurti žmonėmis.

Daug žmonių, kilus karui Ukrainoje, yra netekę vilties. Iš kur tu jos semiesi?

Šitą klausimą reikėtų užduoti tokiems žmonėms, kaip Johnas Ohmanas, „Blue/Yellow“ vadovas, renkantis paramą Ukrainai. Johnas geriau nei bet kas kitas žino vidinį karo tragedijos skausmą. Bet niekada nėra pasakęs, kad nėra vilties. Man labai patinka „šviesos karių“ metafora. Karys turi savo discipliną, aiškų mąstymą. Skausmingos patirtys mus labai brandina. Nereikia jų bijoti ar neigti. Bet neturime panirti į skausmą ir liūdesį. Matydamas, kaip gyvena tokie „šviesos kariai“, iš jų semiuosi vilties ir jėgų