Latvijos liuteronų arkivyskupas: „Nėra nuodėmės, kurios tam tikromis aplinkybėmis negalėtų padaryti kiekvienas iš mūsų“

Norėdami suprasti, ar karas Ukrainoje iš tiesų yra krikščioniška kova „už Europos desatanizaciją“, turime prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kaip savo misijos tikslą, jis įvardija gyvenimo gausą, gyvybės pilnatvę.

Kaip karo veiksmai („specialioji operacija“), po kurių lieka masinės taikių žmonių kapavietės, paliekami mirti sužeisti kariai, o pūvantys žuvusiųjų lavonai užnuodija vandenį ir šulinius, dera su tokiu Kristaus tikslu? Kaip gyvenimo pilnatvę skatina naktiniai bombardavimai, kuriais siekiama sunaikinti tai, ką dešimtmečiais čia gyvendami kūrė žmonės? Kaip Kristaus misiją vykdo tie, kurie, pritrūkus mirtį nešančių ginklų, pasitelkia badą ir šaltį, kad nužudytų tuos, kurių kulkos nepasiekia? Prie to pridėkite absurdišką melą ir kaltinimus, esą patys ukrainiečiai išprovokavo karą, patys ukrainiečiai sugriovė savo miestus.

Geroji Dvasia teikia gyvybę. Piktoji dvasia skleidžia mirtį. Tas, kuris gyvena mirties dvasia, gyvenimo vertybių nekuria ir nesaugo. Šiandien Rusijoje krikščioniškoms vertybėms labiau atstovauja ir jas gina tie, kurie pasisako prieš karą. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo! Galime didžiuotis savo šalimi, kai ji pasisako už gyvenimą.

Žmonės turi psichologinį poreikį jausti, kad priklauso tiems, kurie yra teisūs. Lengviausias būdas patirti šį jausmą – besti pirštu į kieno nors kito neteisybę. Ačiū Tau, Dieve, kad nesu toks kaip šis nusidėjėlis! Lengva rodyti į agresorių, kurį ir taip visi smerkia.

Nėra nuodėmės, kurios tam tikromis aplinkybėmis negalėtų padaryti kiekvienas iš mūsų. Tegul šis teiginys pasiekia mūsų sąžinės gelmes: nėra nuodėmės, kurios tam tikromis aplinkybėmis negalėtų padaryti kiekvienas iš mūsų!  Svarbu tai, kaip stengiamės nuo blogio ir nuodėmės apsisaugoti.

Prieš dvi savaites istorinėje Europos rotušėje susitiko G7 užsienio reikalų ministrai. Rengiantis susitikimui iš posėdžių salės buvo išneštas penkis šimtmečius ten stovėjęs kryžius, prie kurio buvo pasirašyta taikos sutartis, užbaigusi Trisdešimties metų karą. Kažkam pasirodė, kad senovinis meno kūrinys netinka šiuolaikinių vadovų susitikimui. Maždaug tuo pačiu metu Marko Rothko meno centre Daugpilyje buvo atidaryta estų keramiko Sanderso Raudsepso paroda. Joje eksponuotas „krucifiksas“, kuriame nukryžiuoto Kristaus figūrą pakeitė realistinis vyro lytinio organo atvaizdas. Kažkas, matyt, pagalvojo, kad toks meno kūrinys puikiai įsilies į šiuolaikinę kultūrinę erdvę. Du atskiri įvykiai? Ar du laiko ženklai?

O ką, žvelgdami į laiko ženklus, darome su šventumo jausmu mūsų visuomenėje? Ar ir mes patys nesuteikiame pagrindo kalboms apie būtinybę „desatanizuoti“ Vakarus? Jei karo nusikaltėlis atkreipia dėmesį į mūsų paikumą, ar tai reiškia, kad viską darome teisingai? Tai reikia patikrinti!

Jei bandytume teigti, kad vis dėl to mes nedarome nieko blogo, pagalvokime dar kartą. Per pastaruosius penkerius metus Latvijoje atlikta daugiau kaip 16 tūkst. abortų. Tiek pat žmonių 1941 m. birželio 14 d. gyvuliniuose vagonuose buvo išvežti iš Latvijos tiesiai į mirtį. Tiek pat, kiek gyventojų yra Kandavoje, Brocėnuose, Plaviniuose arba dideliame Ukrainos kaime. Kaip mes išlaikome gyvybės egzaminą? Žinau, kad ši tema kelia audringas diskusijas. Neseniai tviteryje ir man buvo mestas iššūkis: „Ką pasakytumėte ukrainietei moteriai, kuri pastojo išprievartauta rusų kareivio?“

Galima būtų klausti, ar taikoje gyvenantiems žmonėms apskritai dera diskutuoti dėl ekstremalių situacijų karo zonoje. Aš su tokia moterimi niekada nekalbėčiau tviteryje. Tik jei sielovadinio, nesmerkiančio ir palaikančio pokalbio metu atsirastų pakankamai pasitikėjimo, galbūt leisčiau sau paklausti, ar ji negalėtų apsvarstyti galimybės suteikti tam joje esančiam žmogui, tai unikaliai asmenybei, vienintelį šansą, be kurio jo neliktų, ir leisti jam būti įvaikintam? Juk kalbame apie gyvybės, kuriai teko nelaimė prasidėti tokiu siaubingu būdu ir kuriai gresia tokia pat siaubinga pabaiga, stebuklą.

Galbūt ji pasakytų „ne“. Galbūt jai tai būtų pernelyg baisu. Žmogų, priėmusį nelaimingą sprendimą, Dievas irgi myli ir užjaučia, jis tikrai atsižvelgia į sunkias aplinkybes, kurios tai paskatino. Bet visai kas kita, kai taikiai gyvendami pakiliai gniuždome šventumo jausmą, piktdžiugiškai šaipomės, dorybingumą laikydami tamsybiškumu, menkavertiškumu, kai niekiname santuoką, laikydami ją anachronizmu, kai džiūgaujame dėl meno, kurio tikslas – laužyti ribas ir šokiruoti padorumo jausmus, kai giriame popkultūrą už tai, kad ji „laužo visus tabu“. Bravo! Bet taip mes nejudame į priekį! Tokių civilizacijų jau būta ir jos seniai žlugo. Taip prarandame gyvybingumą. Taip mes skatiname per ankstyvą ir nepagrįstą jaunosios kartos cinizmą.

Veikiau turėtume kurti gimstamumą skatinančią aplinką ir šalinti sąlygas, dėl kurių vaikų atsiradimas laikomas nuskurdinančiu veiksniu ir kliūtimi gero gyvenimo galimybėms. Turėtume iškelti vaikų saugumo stabiliose šeimose vėliavą, o šventumo jausmą – kaip kovos už žmoniją vėliavą. Šiais dalykais turėtume didžiuotis ne mažiau nei pagalba Ukrainai, kai oriai pakeliame iškylančius sunkumus ir vis brangstantį pragyvenimą. Taip mes pasisakome už gyvybę ir gyvenimą.

Dažnai stovime skirtingose kelio pusėse, bet galbūt galime sutarti bent dėl vieno bendro kriterijaus – gyvenimo? Kristus sakė: „Aš atėjau, kad jie turėtų apsčiai gyvenimo“.

Žvelkime į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį! Jame yra kelias į taiką su Dievu ir į taiką su savimi. Jei tik pasitikime ir meldžiamės. Juk jis, agonijoje kabodamas ant mirties medžio, sugebėjo rūpintis kitais, atverdamas jiems gyvybės versmes: jis pateisino iš jo besityčiojančius aukštuosius kunigus, prašydamas savo Tėvo atleisti, nes jie nežino, ką daro; jis suteikė gailestingumo kreditą atgailaujančiam piktadariui, pažadėdamas jam gyvenimą savo artumoje; jis pasirūpino Motina, pavesdamas ją savo mokiniui („Štai Tavo motina“), taip pat ir mokiniu, atiduodamas jį globoti savo Motinai („Štai tavo sūnus“).

Susitelkimas į Jį leidžia stiprėti gyvybiškai svarbiam šventumo jausmui. Aristotelis teigė, kad santykiai sėkmingi, kai du žmonės myli ne tik vienas kitą, bet ir transcendentinį Trečiąjį. Trečiąjį, esantį už mūsų ribų. Viešpats Kristus sako: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Pakelkime jį kaip mūsų bendrą transcendentinį Trečiąjį! Kai artėjame prie jo, artėjame ir vienas prie kito.

Ir melskimės už savo šalį! Dažnai ją kritikuojame, rečiau giriame, bet turėtume daug už ją melstis! Įsivaizduokite: šiandien galėjome susirinkti šioje senovinėje bažnyčioje, kuri buvo pastatyta todėl, kad kažkas prieš daugelį metų dėl jos meldėsi! Akivaizdu, kad malda veikia! Tad ir mes melskimės už tai, ką dar ateityje atpažinsime, kartu bendrai ieškodami, suprasdami, mokydamiesi ir atleisdami, iš akių neišleisdami gyvybės švyturio, o kaip orą, kuriuo alsuosime kelionės metu, pasitelkdami šventumo jausmą!

Dievas telaimina Latviją!

Amen!

Vertė t. Gintaras Vitkus, SJ