Kitaip galintysis keičia požiūrį ir santykį. Ką skelbia popiežiaus gruodžio intencija?

„Kad institucijos skatintų integracijos programas.“

Kad neįgalieji būtų dėmesio centre, reikia, jog visuomenėje būtų pripažįstami socialiniai iššūkiai, su kuriais neįgalieji gali susidurti – socialinė, materialinė, o gal ir dvasinė atskirtis. Pripažinimas nebus efektyvus, jei nekils empatija, supratimas, užuojauta, todėl popiežius Pranciškus ragina aktyviai įsitraukti į neįgaliųjų poreikių įgyvendinimą, skatina įsipareigojimą kurti apčiuopiamus neįgaliųjų integracijos pokyčius institucijose. Tai turėtų būti integravimo programos, kurios siektų palengvinti prasmingą neįgaliųjų asmenų dalyvavimą visuomenėje. Tai reiškia, kad popiežius pripažįsta svarbų visuomenės struktūrų, organizacijų ir institucijų vaidmenį, formuojant neįgaliųjų patirtį.

Pabrėžiamas tikslas ir siektina vizija – ne tik pripažinti neįgaliųjų buvimą, bet ir sukurti galimybes jiems visapusiškai ir prasmingai dalyvauti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Nepaisant kilnesnių, dvasinių motyvų, šiandienės sekuliarios visuomenės tendencijos taip pat siekia lygių galimybių ir integralaus socialinio dalyvavimo principų įgyvendinimo, tad popiežiaus intencija yra vieningos minties su jomis.

„Kad neįgaliesiems skirtose programose būtų vertinamas jų aktyvus dalyvavimas.“

Popiežius gerai supranta, ką reiškia realiai padėti integruotis tiems, kurie yra stumiami į visuomenės pakraščius. Dėl bendros ramybės atsakingieji gali pasirašyti kelis dokumentus, suorganizuoti susibūrimus, akcijas ir apdalyti neįgaliuosius dovanomis, kurios dažnai yra neesminės, paduotos tik dėl gero vaizdo ir vardo arba reklamos.

Todėl popiežius pabrėžia melstis už programas, „kuriose būtų vertinamas jų aktyvus dalyvavimas“, pirmiausia kylantis iš pačių neįgaliųjų iniciatyvos, pagal jų situaciją, poreikius, kūrybingumą ir orumą dėl jų integracijos įvairiose visuomenės gyvenimo srityse.

Toks maldavimas atitinka platesnius socialinio teisingumo ir lygybės principus. Popiežius Pranciškus, pasisakydamas už neįgaliųjų įtraukimą ir aktyvų dalyvavimą, skatina visuomenės viziją, kurioje vertinama įvairovė ir siekiama pašalinti kliūtis, trukdančias visapusiškai dalyvauti visiems asmenims.

Intencijoje netiesiogiai skamba ir yra pripažįstamas prigimtinis neįgaliųjų orumas ir teisės – būtent tuo ir remiasi maldavimas. Popiežius pabrėžia, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar negalios, nusipelno, jog su juo būtų elgiamasi oriai ir pagarbiai, pagal vienodą vertę ir teises.

Bažnyčia pripažįsta neįgaliųjų kaip Dievo vaikų orumą ir tiesioginį Kristaus Karaliaus raginimą juose atpažintį Jį patį ir pasitarnauti.

Ši maldos intencija aiškiai atspindi nuoseklų popiežiaus Pranciškaus dėmesį socialiniams klausimams ir tikėjimo integravimui į platesnį visuomenės kontekstą. Popiežius Pranciškus nepaneigia to, kas jau yra daroma ir siekiama, bet trokšta labiau atjaučiančios visuomenės, kuri aktyviai atsižvelgia į įvairius neįgaliųjų poreikius ir jų indėlį. Ši vizija atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą apie socialinį teisingumą ir kiekvieno asmens orumą. Tikintieji kviečiami melstis už dalykus, kurie vienija nuodėmės ir žmonių nedorybių griaunamą bendrą tikėjimo ir socialinį pasaulį.

„Reikia šiek tiek pakeisti savo mąstyseną, kad sugebėtume vertinti skirtingus gebėjimus turinčiųjų indėlį ir talentus, tiek visuomenės, tiek Bažnyčios gyvenime.“

Popiežius kviečia keisti mąstyseną, atsisakant įsigalėjusio suvokimo ir išankstinių nuostatų, ir pereiti prie atviresnio, labiau įtraukiančio ir priimančio mąstymo. Raginimas keisti mąstymą bent šiek tiek, nes realiai atskirtis tikrai didelė ir reikalaujanti ilgos artėjimo kelionės mažais, bet esminiais žingsniais. Mąstymas turi keistis, pradedant nuo kitokio žvilgsnio: vietoj žodžio „neįgalus“ sąmoningai vartoti žodį „kitaip galintis“, specialiai ir sąmoningai pastebint ir pabrėžiant unikalius gebėjimus, kuriuos asmenys turi nepriklausomai nuo fizinių ar kognityvinių skirtumų. Toks kalbos pasirinkimas skatina pozityvią ir įgalinančią perspektyvą, sutelkiant dėmesį į tai, ką asmuo gali padaryti, o ne į tai, ko negali. Akcentuojant gebėjimus ir talentus stiprinamas požiūris, pabrėžiant kiekvieno asmens potencialą ir indėlį, o ne ribotumą.

„...sukurti visiškai atvirą parapiją reiškia ne tik pašalinti fizines kliūtis, bet ir suprasti, kad turime nustoti kalbėti apie „juos“ ir pradėti kalbėti apie „mus.““

Nors fizinis prieinamumas yra labai svarbus neįgaliesiems, popiežius Pranciškus teigia, kad iš tiesų prieinama bendruomenė apima ne tik architektūros pritaikymą, šalindama fizines kliūtis. Pastaruoju metu visuomenė geriau supranta neįgaliųjų situaciją, yra keliamas reikalavimas visose žmonių susibūrimo, lankymosi vietose įrengti prieigas neįgaliesiems.

Pranciškus siekia daugiau už fizinę galimybę patekti į bažnyčią ar bendruomenės susirinkimo vietą. Jis akcentuoja idealią siekiamybę – atvirą neįgaliems asmenims parapiją, kurioje dedamos pastangos ne vien dėl bendro užimtumo, gražaus socialinio gyvenimo, bet dėl galimybės jiems pasinaudoti dieviškomis priemonėmis Bažnyčioje, prieiga prie Dievo malonės. Kad tai įvyktų, reikia šalinti ne fizinius barjerus, bet dvasinius.

Pranciškus pabrėžia būtinybę keisti kalbą, žodžius: „Nustokite kalbėti apie „juos“ ir pradėkite kalbėti apie „mus“. „Jų“ vartojimas rodo atskirtį, o „mes“ reiškia kolektyvinę tapatybę, apimančią visus, nepaisant skirtumų. Šis kalbinis pokytis atspindi gilesnį požiūrio ir perspektyvos pasikeitimą, kitokią bažnytinės bendruomenės sąmonę. Pranciškus pasisako už bendrumo jausmą, pranokstantį individualius skirtumus. Tai atitinka jo platesnę žinią apie bendruomeniškumo ir solidarumo išgyvenimo puoselėjimą Bažnyčioje.