Katalikiškų mokyklų vaidmuo visuomenėje

Be abejonės, Bažnyčios įsteigtos mokyklos tebėra sėkmingiausias Katalikų Bažnyčios „projektas“. Tai supranta ir atsakingi Bažnyčios asmenys. Jei kur nors Bažnyčiai netrūksta žmonių, tai jos įsteigtuose vaikų darželiuose ir mokyklose. Nepaisant atskleistų išnaudojimo atvejų, daugelio tėvų pasitikėjimas nesumažėjo. Tikriausiai taip yra ir todėl, kad pasyvumas ir tyla šia tema valstybinėse mokyklose kelia nepasitikėjimą, o bažnytinėse institucijose pastebimai išaugo kompetencijos, susijusios su intervencija, prevencija ir įveika, susidūrus su seksualizuotu smurtu. Katalikiškos mokyklos suvokiamos kaip saugi vieta ne todėl, kad uždaroje konfesinėje erdvėje vis dar jaučiamasi saugiau, bet todėl, kad jos įgijo kompetencijos spręsti sudėtingas pedagogines problemas. Jos nesiekia išsiskirti tuo, kad jose neva nekyla „tam tikrų problemų“, šios mokyklos joms ruošiasi ir jas sprendžia.

Katalikiškos mokyklos turi patirties ir kompetencijos atsakyti į religinius mokinių klausimus. Jos jau seniai atsivėrė konfesijų ir religijų įvairovei bei tiems, kurie į jų duris pasibeldžia ieškodami tikėjimo. Į savo pedagoginę koncepciją teologinį ugdymą jos įtraukia ne vien siekdamos perteikti žinias apie religiją, bet ir ugdydamos kritinį mokinių mąstymą. Valstybinėse mokyklose vyraujantis „ekskliuzyvinis humanizmas“ (Charlesas Tayloras) teologinius klausimus linkęs išbraukti iš bendrojo ugdymo koncepcijos. „Dievo klausimas“ redukuojamas iki folkloro arba rimčiau – iki „vertybių“. Arba į tai atkreipiamas dėmesys tik krizinėse situacijose, t. y. kaip į problemą, kai vėl pasitaiko „konfrontacinių religijos apraiškų“ tarp atskirų mokinių ar mokinių grupių. Tačiau kokią įtaką tai daro mūsų visuomenei, kai religijos klausimais nebylūs mokytojai susiduria su religiškai ugdomais ar religijos ieškančiais jaunuoliais, kurių ir toliau bus – ir ne tik tarp konfesiškai susietų visuomenės sluoksnių, bet tarp visų jaunų žmonių, keliančių klausimus apie gyvenimo prasmę? Kuo labiau švietimo institucijos atmeta jų klausimus kaip nereikšmingus, tuo labiau jos atiduoda vaikus ir jaunuolius tiems, kurie lengvais atsakymais vilioja juos į religinį nebrandumą.

Mokyklose temas diktuoja ne tik mokymo programa, bet ir pats gyvenimas. Didieji egzistenciniai klausimai kaskart įsiveržia į mokyklos kasdienybę: klasės draugo ar mokytojos mirtis arba sunki liga, reakcija į susipriešinimą per karinius konfliktus ar pandemijas, tarpusavio susvetimėjimas dėl kultūrinių skirtumų, bet taip pat ir džiaugsmingi įvykiai: gimimas, sveikinimo ir atsisveikinimo šventės, jubiliejai. Katalikiškos mokyklos turi turtingą patirtį, kaip bendruomenė gali drauge paminėti svarbiausius gyvenimo įvykius: tyla, kai visi nuščiūva prieš kažką didesnio; giesmės, išreiškiančios bendrą gedulą, ilgesį ar džiaugsmą; simboliniai veiksmai, kurių sudėtingoje situacijoje nereikia išgalvoti. Kai praėjus kelioms dienoms po rugsėjo 11-osios Berlyno žemės švietimo senatorius paragino Berlyno mokyklas tylos minute pagerbti žuvusiuosius, daugelis mokytojų protestavo, sakydami, kad mokiniams tai bus per sunku. Tikriausiai jie buvo teisūs, nes apeigos, net ir nedidelės, neišsiskiriančios, sudėtingose situacijose gali būti naudingos tik tuo atveju, jei jos yra kasdienybės dalis.

Katalikų Bažnyčia yra pasaulinė, ir  jos mokyklos sudaro pasaulinį mokyklų tinklą. Daugelyje pietinių šalių bažnytinės mokyklos tebėra švietimo sistemos pagrindas. Nors tarptautinis mokinių pasiekimų tyrimas PISA ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) taip pat taiko pasaulinius kriterijus, tačiau turinio požiūriu akcentuoja skirtingus dalykus – čia remiamasi „kompetencijų“ sąvoka. Šios koncepcijos esmė – sudaryti sąlygas tarptautiniam palyginamumui. Taigi Kinijos mokinių rezultatus galima palyginti su Europos mokinių rezultatais. Kalbant apie turinį, lyginamuosius rezultatus vertina rinka, nes rinka visame pasaulyje veikia pagal tuos pačius principus. Ji gali sulyginti visus kultūrinius tradicijų ir kultūrų ypatumus ir prireikus panaudoti juos savo tikslams. Tačiau, siekiant teisingumo, reikia daugiau nei kompetencijų palyginimo. Reikia etiškai svarios „žmonijos“ sąvokos, kuria remiasi moralinis universalizmas pagal krikščioniškąją žmogaus sampratą. Nebelikus katalikiškų mokyklų, visuomenė netektų svaraus balso, kuris į švietimo kanoną  įtraukia visuotinio teisingumo klausimą.

Katalikiškos, bažnytinės mokyklos yra mūsų visuomenės kultūrinės, religinės ir ideologinės įvairovės dalis, tad tokios ir turėtų išlikti! Politikai ir visuomenės veikėjai, kurie – kartais beveik patetiškai – išpažįsta įvairovę kaip turtą ir produktyvią jėgą, turi būti suinteresuoti, kad „mokyklų kraštovaizdis“ taip pat išliktų įvairus. Todėl visuomenei reikia susirūpinti, kai Katalikų Bažnyčia uždaro mokyklas. Nes laisva visuomenė turi būti ne niveliuojanti, o tokia, kurioje matoma įvairovė ir yra įvairus matomumas – kultūroje, religijoje, švietime!