Prieš stodamas į jėzuitų noviciatą dirbai Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC). Kuo ši patirtis buvo svarbi tavo tikėjimo kelionei, pašaukimui, kokias pamokas išmokai apie jauną žmogų, jaunimo sielovadą, kurias atsinešei į noviciatą?
Noviciato pradžioje jaučiausi ne tik savimi pasitikintis, bet net ir nosį užrietęs. Jeigu tą patį klausimą būtų uždavęs magistras, būčiau jam atsakęs: „Aš šiaip jau atlikau noviciatą, VAJC buvo geras noviciatas.“ Darbas jaunimo centre tikrai davė gerokai platesnį žvilgsnį į Bažnyčią.
Antrą mano darbo savaitę vyko šv. Kazimiero diena, jos metu turėjau atsakomybių. Bažnyčia turi sakralią pusę ir žemišką. Pastarosios nelabai pažinojau. Iš tos dienos įstrigo toks momentas: Katedroje vyksta šv. Mišios, o mes su bendradarbiu nešam kilimą į šv. Kazimiero koplyčią, po to – kolonėlę. O ką daryt, juk tokį laiką mums nurodė. Žmonės meldžiasi, o mes: „Varyk varyk, viens, du, trys, keliam“. Darbas VAJC davė ne tik žvilgsnį į Dangų, bet ir kojas ant žemės.
Jaunimo centras atnešė daug gerų pažinčių – bendraamžių, vyresnių, kunigų, bendradarbių, gerų pavyzdžių, blogų (pastarieji irgi yra realybės dalis). Noviciate pamačius žemiškąją Bažnyčios, Ordino pusę manęs neištiko kultūrinis šokas. Buvo naujų dalykų, nustebinusių ir iš geros, ir iš blogos pusės, bet tai natūralu.
Noviciate buvo labai sunku mažai daryti. Juk Jaunimo centre tik ir norisi veikti. Šeštą baigi darbą, bet mintimis esi procese. Vis klausdavau, kodėl tupime noviciate kaip inkubatoriuje. Turime tik dvi–tris valandas eksperimentui (praktikai) per savaitę. Ar tikrai čia ruošiamės būti apaštalais, kurie tarnaus Bažnyčioje, visuomenėje, bandys apjungti sekuliarią visuomenę su tikinčiaisiais? Įdomi tema ir procesas, nemažai apie tai kalbėjomės su dvasiniu palydėtoju.
Atėjus į noviciatą, mano akis jau buvo palavinta, sužadintas apetitas ieškoti pastoracinių priemonių. Jei žinai, kad turėsi svečių, galvoji, kaip juos priimti, kad nuo pirmos akimirkos, įžengę pro duris, jaustųsi gerai. Svetingumo pagrindus išugdė skautai, o akcentus sudėjo VAJC.
Frankfurte ir kituose miestuose yra „Ateities dirbtuvės“ (vok. Zukunftswerkstatt). Vienas jėzuitas, kartais padedant kitiems jėzuitams, kviečia į jas jaunus žmones tirti savo pašaukimą – nebūtinai į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą. Pavyzdžiui, viena mokytoja svarstė, ar pasilikti mokykloje, ar ieškoti kito darbo. Žmonės ateina turėdami konkrečius klausimus ir čia gyvena kelis mėnesius (riba yra metai) arba atvyksta savaitgaliui, rekolekcijoms. Vyko dirbtuves koordinuojančio jėzuito paskutinieji įžadai. Mačiau, kaip jis savo šventę padarė pastoraciniu renginiu, nes pakvietė visus – draugus, giminaičius, tuos, kurie dalyvavo tose rekolekcijose. Jis ne tik pakvietė daug žmonių, bet ir paskyrė kiekvienam po mažą atsakomybę – pasirūpinti giesme, vardų kortelėmis ir t.t. Vieną vakarą būdamas su juo prie stalo pasakiau: „Iš patirties VAJC matau, kad turi tikslią, skenuojančią pastoracinę akį.“ Jis pasakojo apie savo darbą, kas svarbu jaunam žmogui, o aš vis linkčiojau: juk VAJC stengėmės veikti panašiai. Gal akcentus kitur dėdavome, nebuvome taip konkrečiai įsivardiję. Vienas tų akcentų – dalyviai nėra žiūrovai, jie turi atsakomybes. Kitas akcentas – dvasinis palydėjimas. Visada tarp jaunuolių turi būti dvasinis palydėtojas, su kuriuo jie gali pasikalbėti. Jauni žmonės neturėtų jaustis palikti vieni – štai programa, auk pats. Šis pokalbis man labai įsiminė. Žavėjausi, kaip šis žmogus bando atnešti sielovadinį aspektą į kiekvieną savo veiklą. Esu dėkingas Viešpačiui, kad mus tada suvedė.
Su pirmaisiais įžadais baigėsi ir tavo dveji metai naujokyne. Kas tau buvo jėzuitų naujokynas?
Tai buvo laikas, kai dar kartą mokiausi aiškiai pasakyti, ką jaučiu, ko noriu ir ką galvoju, arba aiškiai apsispręsti, kad dabar ne laikas ir ne vieta apie tai kalbėti. Naujokynas – tai ir sąmoningumo, kantrybės pratybos, Jėzaus Draugijos pažinimo laikas. Žinoma, tai kartu ir laikas, kai daug valandų praleidi maldoje. Vien kiek laiko maldoje praleista per Didžiąsias rekolekcijas, trunkančias trisdešimt dienų. Kiekvieną dieną – penkios meditacijos (galima varijuoti nuo pusės iki valandos vienai meditacijai, bet naujokai taip ugdomi ir iš jų tikimasi, kad jie skirs valandą). Šalia penkių valandų per dieną pridėkime šv. Mišias, trumpas ryto ir vakaro maldas, sąžinės peržvalgą. Kasdien šešios valandos maldai. O kiek per trisdešimt dienų? Šimtas aštuoniasdešimt valandų su Viešpačiu. Gali būti kvailas, bukas, bet vis tiek kažkas tavo viduje įvyks. Todėl šis laikas yra brangus.
Vienas pažįstamas, kuris buvo naujokas kitame vienuolyne, pasakė tokią savo magistro frazę – naujokynas yra maži dalykai. Manau, kad tiek mažai atsakomybių seniai nebeturėjau ir, matyt, nebeturėsiu. Tikėtina, kad jų tik augs. Bet kai turi mažai, mokaisi tai atlikti atsakingai. Jei turi atsakomybę pasiruošti ryto liturgijai dešimties brolių bendruomenėj, priimk kaip pareigą. Tai nėra daug. Bet jei to nepadarysi, kodėl žmonės turėtų tavimi pasitikėti dideliuose dalykuose. Ir ne tik dėl to, kad galėtų pasitikėti vėliau, bet sąžiningai atlikti pareigas yra gėris savaime.
Neseniai davei pirmuosius įžadus. Ką jie tau reiškia? Kaip jiems ruošeisi?
Ilgą laiką maniau, kad jie man mažiau reikš. Žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigystės šventimus, o įžadai – natūralus etapas, kuris, nors ir įsipareigojimas visam gyvenimui, yra kaip prieškambaris į šventimus. Tai nereiškia, kad į juos rimtai nežiūrėjau. Visgi per paskutinius mėnesius, ypač savaites iki įžadų, įsisąmoninau, kad įžadai labai svarbu. Pokalbiai su palydėtoju įgauna kitokį toną, atspalvį, matai, kad kiti suteikia tam labai didelę reikšmę – susitinki su žmogumi likus dviem mėnesiams, o jis žinodamas, kad negalės būti, jau tau linki.
Didelė malonė buvo jausti brolių, ypatingai naujokų, palaikymą, praktinę pagalbą. Prieš įžadus vyko dvi bendruomenės šventės, kurių metu gavau lektoriaus ir akolito įgaliojimus. Besiruošdamas joms jaučiau, kad visais galiu pasitikėti, kad paprašęs pagalbos jos sulauksiu. Taip buvo ir prieš įžadus. Gali pamiršti, ko prašei, dvi savaites dingti, atvykti tik į savo įžadus, ir viskas bus padaryta. Paprašiau vieno naujoko, kad būtų atsakingas už giesmes, jis keletą kartų ėjo pas tėvą Eugenijų, atsakingą už giedojimą, tarėsi, ieškojo visiems tinkamo laiko repeticijai. Likus dienai iki įžadų, naujokai mane atleido nuo tvarkymosi, sakė: „būk su svečiais“. Vėliau klausė, ko norėčiau sekmadienio pusryčiams. Įžadų svarbos patvirtinimas atėjo per kitus.
Įžadų dieną buvo daug džiaugsmo. Kaip provincijolas sakė: „gabalėlis dangaus“. Sveikinimai, daug atvirukų, linkėjimų... Daug savimeilės buvo paglostyta, bet ir daug gražios meilės gavau, kuria reikės ir noriu bandyti dalytis su kitais, kurie ją man rodė, bet sąlygos bus palankesnės tiems, kurie yra niekuo dėti, bet šiuo metu yra mano aplinkoje.
Kam įsipareigojai davęs pirmuosius įžadus?
Įsipareigojau neturtui, skaistumui, paklusnumui taip, kaip nurodo Draugijos konstitucija. Mano įsivaizdavimas apie paklusnumą, neturtą gali būti kitoks, bet su įžadais tam neįsipareigojau. Ketvirtas įsipareigojimas duoti paskutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. Tai reiškia, kad po daug metų, po kunigystės šventimų, terciato, visokių nuotykių, nupuolimų ir vėl pakilimų generalinis vyresnysis mane pakvies paskutiniesiems įžadams. Ne aš siūlysiuos ir pasakysiu, kaip juos noriu duoti, bet Draugija pasakys. Pirmaisiais įžadais pasižadėjau visą gyvenimą gyventi Jėzaus Draugijoje, tik kažkada ne tik aš Draugijai būsiu pasakęs „taip“, bet ir Draugija pasakys „taip“ visam gyvenimui.
Visą straipsnį galite perskaityti čia...
