T. Vidmanto Šimkūno, SJ, homilija, pasakyta Didįjį ketvirtadienį Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje.
Šį vakarą švenčiame Eucharistijos dovaną. Kai kurie Eucharistiją švenčiame kiekvieną dieną ar bent jau kiekvieną sekmadienį, tačiau šį vakarą švenčiame jos dovaną ir jos reikšmę mums ypatingame gyvybę dovanojančios Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo istorijos kontekste. Šį vakarą švenčiame tarnystės dovaną. Ir dar, šį vakarą esame ne tik apdovanotieji. Mums suteikiama ir pamoka, kaip turime dovanoti save vieni kitiems ir dėl kitų. Šį vakarą švenčiame kunigystės šventimų sakramentą, jos dovaną Bažnyčiai, tačiau šią naktį iškilmingai apmąstome ir visų krikščionių kunigystės dovaną, kurią visi gauname iš Jėzaus, Krikšto metu.
Skaitiniai šiandien įspūdingai dramatiški – Išėjimo iš Egipto ir Paschos tradicijos ir Pauliaus pasakojimas apie Paskutinės vakarienės istoriją ir Jono pasakojimas apie tą ypatingą naktį.
Evangelistas Jonas šiandien mums nepasakoja, kad paskutinės vakarienės metu Jėzus atidavė savo kūną ir kraują, o pasakoja, kaip po vakarienės nuplovė mokiniams kojas. Jis visai neužsimena apie Eucharistijos dovaną! Tai nėra šiaip praleista. Šis pasakojimas apie kojų mazgojimą ir yra pasakojimas apie Eucharistiją. Jono evangelijoje jie yra identiški. Šis pasakojimas paaiškina Eucharistiją. Jame pasakojama, ką ji reiškia. Plaudamas mokiniams kojas Jėzus sako: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas, tai darykite mano atminimui“. Jis taip pat sako: „Aš jums daviau pavyzdį, kuriuo turite sekti, kad, kaip aš jums padariau, taip ir jūs darytumėte“. Tai naujas kriterijus, tai daugiau nei sidabrinė taisyklė – nedaryk kitam ko nenorėtum, kad ir tau darytų. Tai auksinė taisyklė – daryk kitam tai, ko norėtum, kad ir tau darytų, ir dar su kaupu. Nes kalba ne tik apie ko nors darymą, bet apie savęs dovanojimą.
Štai kodėl šią ypatingą naktį vaidiname Evangeliją. Pagal mūsų bendruomenės tradiciją užuot plovę kojas grupelei žmonių, visi vieni kitiems plausime rankas ir jas šluostysime. Mums reikia vaidinti Evangeliją, kad ją pajustume, kad patirtis, jog tai iš tikrųjų įvyko, paliestų mūsų širdis. Atsiduodamas kančiai ir mirčiai ant kryžiaus, Jėzus nuplauna mums kojas. Eucharistijoje būdamas sulaužytas ir atiduotas už mus, Jėzus duoda mums pavyzdį ir įsakymą, kaip turime būti „sulaužyti ir atiduoti“ vieni už kitus, plaudami vieni kitiems kojas ir patarnaudami visą likusį gyvenimą.
Kojų plovimas moko kelių dalykų. Nėra lengva leisti, kad kas nors plautų mums kojas. Neretai jos skleidžia nemalonų kvapą, ypač po dienos, praleistos batuose. Mūsų pėdos ne visada būna labai patrauklios. Tai mūsų kūno dalis, kurią retai leidžiame kitiems liesti. Be to, nelengva plauti kojas kitam žmogui. Visa tai – stipri drama, vaizduojanti meilės galią. Man nelengva leisti tau mane mylėti. Man nelengva mylėti kitus ir konkretų kitą. Šis simbolis rodo, kad dalis manęs nėra labai miela ir priimtina. Leisiu tau mylėti tam tikras mano dalis, bet retai kam leisiu prisiartinti prie „smirdančių“ ir nepatrauklių mano dalių. Tave man lengviau mylėti tada, kai esi išvaizdus, patrauklus ir maloniai kvepi.
Jėzus mus myli besąlygiškai ir visada. Jis myli mus ne todėl, kad mes to nusipelnėme. Jis myli mus, nes mums reikia meilės. Šį vakarą mums pateikiamas Jo eucharistinis, pasiaukojantis pavyzdys, kaip mylėti vienas kitą „visiškai, laisvai, priimant vienas kito nepatraukliausias dalis, kur labiausiai reikia meilės.“
Šį vakarą, stebėdami Jėzaus meilės mums pavyzdį ir kartu priimdami Eucharistiją, leiskime Jėzui mus mylėti tokius, kokie esame ir keisti pagal jo paveikslą ir panašumą.
Užbaigsiu vieno jėzuito malda:
„Viešpatie, taip trokštu, kad Tu mane mylėtum. Nenoriu nuslėpti nuo Tavęs ir tų nepatrauklių savo dalių. Aš nebenoriu, kad nuo tavęs būtų kas nors uždengta. Noriu būti skaidrus ir laisvas Tavo akivaizdoje. Nuplauk visą mane savo meile.
Viešpatie, leisk, kad Tavo kūnas ir kraujas šį vakarą įvesdintų mane į artimiausią bendrystę su Tavimi. Pripildyk mano širdį. Išstumk iš jos visą baimę ir nerimą, visą pyktį ir nusivylimą, visą smulkmeniškumą ir netvarką.
Viešpatie, pripildyk mane šį vakarą savo ramybe, mokyk priimti ir mylėti kitus. Padėk man ateinančiomis dienomis dalinti savo laiką dėmesį ir patarnavimą artimiems žmonėms ir tiems, kuriems to labiausiai reikia. Padėk man pirmiausia galvoti apie jų poreikius. Padėk man jiems tarnauti, rūpintis jais ir džiaugtis, kad galiu šitaip galiu atsiliepti į tavo kvietimą.
Viešpatie, leisk man išgirsti šauksmus, alkį ir troškulį dar daugybės Tavo žmonių ne tik šalia manęs, bet ir mano mieste bei toliau pasaulyje. Šią ypatingą naktį leisk man paragauti Tavo troškimo, kad dalydamiesi eucharistine meile visi būtume viena.“
