– Kokie šios mokyklos principai ir vertybės jūsų šeimai buvo svarbūs? Kodėl?
– Po apsilankymo mokykloje labai nuosekliai ėmėme domėtis jėzuitiška pedagogika ir supratome, kad tai yra labai artima tam, ką mes ir norime duoti savo vaikams. Visų pirma, visapusiškas ugdymas. Akademiškumas yra labai svarbu, bet taip pat yra svarbūs ir kiti dalykai – menas, socialiniai įgūdžiai, buvimas bendruomenėje, taip pat ir fizinio aktyvumo skatinimas. Vaikų buvimui lauke yra skiriama daug laiko kiekvieną dieną, nes tai yra svarbi dalis. Taip pat, kaip ir išmokti matematikos. Būtent visapusiškumas mums pasirodė labai svarbu ir priimtina.
Taip pat imponavo bendruomeniškumo jausmas šioje mokymosi įstaigoje. Kadangi tai yra pradinė mokykla, žmonių nėra daug, todėl išsyk apima jausmas, kad esi bendruomenėje. Vaikams tai labai daug duoda, nes jie pažįsta vaikus ne tik iš savo, bet ir iš kitų klasių. Visi darbuotojai, kurie dirba mokykloje, ne tik žiūri į savo konkrečias pareigas, bet akivaizdu, kad jie visi jaučiasi atsakingi už vaikų ugdymą. Pavyzdžiui, valgyklos vedėja vaikams organizuoja edukacijas apie sveiką maistą, egzotinius vaisius, prieskonius ir žoleles, įvairius aliejus. Visa tai ugdo platesnį pažinimą apie pasaulį. Aš tai pasakoju su didžiule nuostaba ir pagarba. Ši mokykla atliepia natūralų vaikų smalsumą ir pažinimo jausmą.
– Šiaulių jėzuitų mokykloje diegiamas katalikiškų vertybių ugdymas. Ar tai imponavo jūsų šeimai?
– Taip, mums tai buvo svarbu. Norėjome, kad mokyklos vertybės būtų panašios į tas vertybes, kurios svarbios namuose. Krikščioniškas auklėjimas mums yra labai svarbus, todėl norėjome, kad ir mokymosi įstaigoje vaikai matytų ir jaustų tai. Norėjome, kad vaikai nuo mažens matytų, jog katalikiškos vertybės yra gyvenimo dalis.
– Mokymosi programa ir aplinka Šiaulių jėzuitų mokykloje. Kuo ji išskirtinė?
– Patogiai įrengtos erdvės skirtingoms veikloms, klasės, priemonių gausa. Šioje mokykloje nuolatos vykdavo kažkas naujo – robotai, virtualios realybės akiniai, gausybė renginių su įvairiausiais svečiais. Tai reiškia, kad vaikai ir pedagogai, visų pirma, yra aprūpinti fiziškai įvairiais resursais. Iš kitos pusės, vaikai intelektualiai yra smarkiai stimuliuojami. Vadinasi, daugiau mokosi ir pažįsta. Pradinėje mokykloje pedagogo tikslas – nesužlugdyti natūralaus vaiko smalsumo, bet jį patenkinti ir išlaikyti pažinimo džiaugsmą. Dabar mano vaikai (dvyniai Vincentas ir Patricija, baigę Šiaulių jėzuitų mokyklą, red. past.) yra penktokai ir aš džiaugiuosi, kaip jie buvo parengti penktai klasei. Tiek intelektualiai, tiek ir gyvenimiškai. Jie turi sveiką supratimą apie mokymąsi ir domėjimąsi naujais dalykais, taip pat dvasinį pagrindą.
Aš pastebėjau, kad ši mokykla yra nuolat auganti ir besimokanti. Yra jausmas, kad visi ten dirbantys asmenys patys nuolat mokosi, o mokykla tobulina visus procesus, praktikas. Tai yra labai svarbu ir tai jaučiasi. Tėvų rūpesčiai, problemos, pasiūlymai yra išklausomi geranoriškai ir priimami kaip grįžtamojo ryšio forma, iš ko visa mokykla gali mokytis ir taip tobulėti. Man atrodo, kitą tokią įstaigą surasti bus labai sunku (juokiasi).
– Persikėlimas iš Šiaulių į Kauną dėl to, kad vaikai išlaikytų jėzuitiškos pedagogikos tęstinumą mokymosi įstaigoje, buvo drąsus žingsnis. Ar sprendimas buvo sunkus ir kokių iššūkių kilo?
– Jeigu atvirai, Šiauliuose mes planavome praleisti tik keletą metų. Tai turėjo būti laikinas nuotykis, tačiau praleidome ten šešerius metus. Užsibuvome, nes norėjome, kad jie baigtų būtent šią pradinę mokyklą. Kaune mes atsidūrėme dėl vaikų mokyklos, nes norėjome šios pedagoginės krypties tęstinumo. Su šeima persikelti gyventi į kitą miestą visada yra iššūkis, kas be ko. Iššūkių buvo visokių – ir strateginių, buitinių, organizacinių. Tačiau Kaune vaikai apsiprato gana greitai.
– Jėzuitų mokyklos bendruomenės tikslas – užauginti žmones vertybiškai stiprius, atvirus, savo žiniomis gebančius kurti geresnį pasaulį. Ar matote tai savo vaikuose?
– Aš pastebiu ir matau, kad mano vaikai yra atidūs kitam žmogui. Patys pedagogai labai dėl to stengėsi. Pavyzdžiui, jeigu kuris nors vaikas kažką labai gerai supranta, žygiuoja toliau. Dažniausiai mokyklose mokytojai ir skiria daugiau dėmesio tam vaikui, kuris supranta bei moka daugiau. Tuo metu Šiaulių jėzuitų mokykloje pirmūnai skatinami padėti tiems, kuriems sekasi sunkiau. Tokiu būdu vaikai tampa atidūs kitų poreikiams ir savijautai. Kartais kalbėdama su vaikais apie tai, kaip praėjo diena mokykloje, pastebiu, kokie jie yra empatiški mokytojams. Jiems gaila pedagogų, kurie dėl vaikų išdykavimų turi pakelti balsą. Vaikai suvokia, kad mokytojas taip pat yra žmogus ir kartais gali nesuvaldyti savo emocijų ne todėl, kad yra pikčiurna, bet šiandien labai pavargo. Man tai pasirodė tikrai neįtikėtinai brandi įžvalga.
– Šiaulių jėzuitų mokykloje gausu tradicijų. Galbūt kažko ilgitės?
– Ryto ir vakaro ritualai, manau, yra labai sveika praktika. Ir suaugę žmonės turėtų užsiimti šiomis praktikomis (šypsosi). Vaikai iki šiol prisimena vertybių dienas. Iš tiesų, visos šventės paliko gilų įspūdį. Labai jauki šventė vykdavo prieškalėdiniu laikotarpiu. Ji tikrai kitokia, nei kitose ugdymo įstaigose, tikrai ypatinga. Smagu, kad jos metu burdavosi visa mokykla, o ne kiekviena klasė atskirai. Dar viena įsimintina šventė – tėvo diena. Jos metu vykdavo tėčių ir vaikų dviračių žygis į Kryžių kalną, kurį ir dabar mes prisimename su visiška nostalgija.
