Per Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimo dieną, kuri šiemet sutapo su Tėvo diena, Šiaulių jėzuitų mokykla surengė tradicinį tėvų ir vaikų dviračių žygį į Kryžių kalną. Apie 300 žygio dalyvių Kryžių kalne pastatė kryžių, dėkodami už tėvystės dovaną ir visus Lietuvos tėvus. Apie šį žygį rašo portalas etaplius.lt.
10 val. ryto žygio dalyviai – vaikai su tėvais – išvyko iš Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kiemo, lydimi džiazo orkestro „Romuva“ muzikos ir policijos pareigūnų. Dviračiais atmynus į „Angelų svetainę“, esančią prie Kryžių kalno, tėvai jėzuitai – Artūras Sederevičius ir žygio sumanytojas Stasys Kazėnas – aukojo šv. Mišias ir pašventino ąžuolinį kryžių, kuris buvo nuneštas į Kryžių kalną ir ten pastatytas.
Žygio dalyviai kryžių pastatė, dėkodami už tėvystės dovaną, už visus Lietuvos tėvus. Kryžių sumeistravo šiaulietis tautodailininkas Zenonas Tomkus, giedojo Rolandos Kalakauskienės vadovaujamos mokinės.
Sugrįžus į „Angelų svetainę“, keliauninkai bendravo agapės metu, dalijosi mamų paruoštomis vaišėmis bei „Angelų svetainės“ šeimininkės tretininkės Gražinos Stravinskaitės šiupiniu.
Giedrė Statkutė, Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorė, džiaugėsi, kad prie mokyklos bendruomenės žygio prisijungė ir kitų miesto mokyklų tėvai su vaikais. Iš viso važiavo 186 dviratininkai, apie 10 dviratininkų buvo iš kitų miesto mokyklų bendruomenių. Prieš trejus metus žygyje dalyvavo 70 dviratininkų.
„Žygio misija buvo ne tik nuvykti į Kryžių kalną, bet ir statyti Kryžių kalną. Kryžių tėvams, meldžiantis už kiekvieną Lietuvos tėvą, Kryžių kalne statėme pirmą kartą. Tai lyg vainikas iki šiol per Tėvo dieną vykusių žygių“, – sakė G. Statkutė.
Išvyka truko apie penkias valandas ir, pasak Jėzuitų mokyklos direktorės, ji vyko be skubos, be įtampos. „Tai buvo tikra šventė. Absoliutus vaikų laikas su savo šeima“, – sakė ji.
Gražiai ir prasmingai sutapo, kad Tėvo diena ir Sekminės buvo švenčiamos tą pačią dieną. Pasak kunigo S. Kazėno, šiais laikais tėvystei reikia labai daug išminties, tvirtumo, meilės dvasios, pagarbios Dievo baimės.
„Pagarbi Dievo baimė – tai ne Dievo baimė. Ji leidžia suprasti, kiek turi būti pagarbos Dievo atžvilgiu, o ne jo bijoti. Tėvo pareiga įskiepyti vaikui, kad jis būtų pagarbus Dievui, orus. Žiūrėti ne ką draugai pasakys, o kad ir tėvo, ir Dievo žodis būtų globojantis, saugantis, palydintis, pakreipiantis į gyvenimo prasmę“, – komentavo kunigas.