Kartais moksleivis sako, kad yra netikintis, gal net ateistas, bet kartu pripažįsta, kad kažkuris rekolekcijų elementas jį ypač palietė. Sunku paaiškinti, kas darosi jo širdyje, bet negalima paneigti, kad jos gelmėje jaunas žmogus pajunta kažkokį dvasinį impulsą. Rekolekcijų vadovui nereikia mokinio patirties aiškinti teologiškai – tik priimti ir pasidžiaugti, kad Dievo Dvasia ataidi jo dvasioje, ir toliau maloniai nustebti, kai rekolekcijų dalyvis ima savanoriškai tarnauti kitiems ir vis labiau patiria draugystę savo bendruomenėje. Alumnai taip pat nori dalyvauti rekolekcijose kartu, nori kartu švęsti šv. Mišias ir vėl ragauti Dievo malonės vaisių.
Rekolekcijoms baigiantis, vadovas ar vadovė paprastai kalba apie siuntimą tarnauti arba veiklią meilę. Veikli meilė ir krikščioniška tarnystė ateityje ir yra rekolekcijų vaisiai. Dažnai katalikiškos gimnazijos siūlo mokiniams dalyvauti įvairiose tarnystėse ir pratęsti rekolekcijų patirtį bei auginti jų vaisius savo gyvenime. Vis prisimenu, kaip vienas tikybos mokytojas vadovavo krikščioniškai tarnystės programai Bostone. Mokiniai aplankė vargšų valgyklą, ruošė maistą, valgė vakarienę ir susitiko su žmonėmis. Kitą dieną praleido su moterimis, kentėjusiomis nuo AIDS ligos. Kalėdų šventei artėjant, mokiniai teiravosi mokytojo, ar galėtų sugrįžti į tą slaugos įstaigą, atgabenti ir joje papuošti eglutę bei kartu su tomis moterimis pasivaišinti pica. Aš taip pat norėjau dalyvauti ir fotografuoti dienos patirtis. Viena moteris, sėdėjusi vežimėlyje, nusprendė nupiešti Kalėdų dekoracijas kiekvienai slaugos namelio gyventojai, sakydama: „Žinau, kad tai bus mano paskutinės Kalėdos šiame pasaulyje. Noriu palikti dovanų savo draugėms.“ Berniukai padėjo jai papuošti eglutę, nes jos kūnas jau buvo labai silpnas. Paskui visi bendravo, kartu valgė picą ir dalijosi Kalėdų džiaugsmu – tikra Eucharistija, nes buvo ne tik vaišinamasi, bet ir dalijamasi meilės duona su kitais.
Grįžę į gimnaziją po Kalėdų atostogų, išgirdome liūdną žinią – ta nuoširdi moteris mirė. Bet mirtis nebuvo eilinė. Slaugytoja rašė: „Kai mes su paciente sėdėjome Kalėdų šventėje, aplink buvo išdėliotos nuotraukos iš jūsų apsilankymo. Jose visų veidai spinduliavo džiaugsmą, draugystę, Dievo meilę. Moteris pasakė: „Dievas yra nuostabus“, – ir ramiai numirė.“
Programos metu niekas negali iš anksto numatyti, kokie galiausiai bus rekolekcijų vaisiai, bet galima sakyti, kad „Kairos“ tikrai veikia ir padeda Dievą sutikti visur.
