Arkivyskupas L. Virbalas, SJ: „Mes neretai liudijame instituciją, o turėtume liudyti Mokytoją“

Edita Grudzinskaitė-Gruodis, Bernardinai.lt (2023-09-13)

Arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ, ką tik minėjo ypatingą sukaktį – dešimties metų įšventinimo į vyskupus jubiliejų. Šie metai arkivyskupo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Savo tarnystei ir gyvenimui pasirinktą Šiluvą teko palikti, mat išsyk po Naujųjų metų arkivyskupas buvo paskirtas delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai. Sąlyginai ramų gyvenimą ir darbus Šiluvoje pakeitė nuolatinės kelionės lankant po pasaulį pasklidusius lietuvius. Tačiau būdamas jėzuitas t. Lionginas ramiai priėmė naujas pareigas, regis, aiškiai suvokdamas ignaciškojo dvasingumo principą, kad Dievą galima rasti visuose dalykuose. 

Kristų nūdienos terminais drąsiai galime vadinti vienu pirmųjų ir, niekas nenuginčys, stipriausių „influencerių“. Jėzus kalbėjo tiesą tiems, kurie buvo kartu su Juo ir tebekalba mums šiandien, praėjus 2000 metų. Tačiau turime naujųjų „pranašų“ ir „influencerių“: itin gausi pasiūla mokymų, įvairiausių praktikų, knygų ir mokytojų, žadančių laimės radybas. Mano žvilgsniu, moderni psichologinė pagalba yra ne kas kita kaip praktinis Šventojo Rašto pritaikymas, Biblijos kelrodes vadinant kitais vardais. Žmonės perka, moka brangiai, užuot pasigilinę į Šventajame Rašte suguldytą palikimą. Kodėl? Iš kur tas skepsis? Kodėl net nepabandoma pasidomėti?

Ieškai tada, kai nežinai. Neieškai tada, kai galvoji, kad žinai. Jau apie ką nori, bet apie krikščionybę visi manome puikiai žinantys. Tas „žinojimas“ kabutėse, nėra simpatiškas, nesusietas su kažkuo patraukliu, įkvepiančiu, vedančiu į laimę. Daugumai skeptikų krikščionybė asocijuojasi su sunkia pareiga, kurią turi atlikti: įsakymai, nuodėmė ir ją lydinti bausmė.

Kas nulėmė tokį krikščionybės redukavimą iki pareigos ir bausmės?

Patirtis, matyt. Daugelio aplinkoje krikščionybės pažinimas apsiriboja šv. Kalėdomis, šv. Velykomis, krikštynomis, santuoka ir laidotuvėmis. Jei teko dalyvauti Bažnyčios apeigose, kurios atėjusiajam tėra kažkoks paprotinis vyksmas, ir jei, neduok Dieve, toji patirtis per tėvus, senelius, parapiją ar patarnavusį dvasininką buvo nemaloni, tada jau viskas. Tokie žmonės tam tikra prasme yra paskiepyti nuo krikščionybės ir tiesiog nebenori nieko čia ieškoti, tad ir ieško kitur.

Kadangi žmogus nežino krikščionybės turinio, modernių pranašų turinį priima kaip absoliučią naujovę. Kaip pati sakai, tai, kokias praktikas siūlo šios dienos mokytojai, daugeliu atvejų yra ne kas kita kaip Šventojo Rašto mums duotos priemonės. Bet iš kur jiems žinoti? Jie apie tai net nepagalvoja. O mes? Gal netinkamai siūlome, neprieiname, nepagauname, esame nepatrauklūs?

Tikėjimo praktikoje gausu paradoksų. Esame kviečiami atiduoti gyvybę, išdalinti viską vargšams, atsukti dešinįjį skruostą. Biblijos tekstai žmogiškai logikai lengvai nepasiduoda. Jų antgamtinį veikimą gali perprasti tik empiriškai, nukeliavęs nemenką gabalą dvasinės kelionės. Tada supranti, kad tikėjimas iš tiesų atveria laisvę, absoliučią laisvę. Tarp žmonių juk paplitusi nuomonė, kad tikėjimas ir Bažnyčia kėsinasi į žmogaus laisvę.

Laisvė, laisvumas, palaidumas – gali visą puokštę čia suskinti kalbėdamas apie laisvės sąvoką. Laisvė dažnai suvokiama labai primityviai: būti laisvam reiškia daryti, ką noriu.

Labai sudėtinga kalbėti apie meilę krikščionybėje, nes ji jau tiek nuvalkiota, bet be to neapsieisime, ir geriausias pavyzdys čia būtų mylintis žmogus.

Jaunas vyrukas, būdamas laisvas, eina į barą, nori – leidžia laiką su draugais, eina sportuoti. Jis įsimyli, pradeda draugauti. Ir? Susidaro aplink jį ribojančių dalykų, bet jam kažkodėl tai taip malonu.

Su nemylimu žmogumi to nedarysi ir nesakysi: „Kaip man malonu derintis prie jo ar jos.“ Užsimezgęs meilės ryšys pakeičia mąstymą. Lygiai taip yra ir santykyje su Dievu. Aš net pagalvojau apie save: kodėl nejaučiu, kad mane ribotų?

Tikėjimas – mano gyvenimo dalis, man įprasta gyvenimo dalis, tačiau pati jo esmė yra kažkas dar gerokai gerokai giliau. Tai – ryšys tarp manęs ir Kūrėjo. Man natūralu taip gyventi. Dievas yra tikrovė, kurioje gyvenu, ir Jis nėra priedas prie mano gyvenimo. Taigi tuomet ir priimi, ir deriniesi, ir atsisakai kažko natūraliai. Žinoma, yra to, kaip tu sakai, paradokso – kad kryžius yra meilė.

Daug kalbama apie tikėjimo krizę. Šiuolaikinis žmogus visgi ieško dvasingumo. Žmonės jaučiasi vieniši, nesusidoroja su emocijomis, priklausomybėmis, neviltimi, aktyviai ieško pagalbos. Ar kaip tik tai nėra šansas Bažnyčiai prakalbinti tą ieškantį pusiausvyros žmogų?

Dvejopai. Yra pasakymas, kad Dievo šaukiamės bėdoje, ir čia tiesos yra. Bet gali būti ir taip, kad žmogus ieško tik kažkokio savo būties palengvinimo dėl savęs paties. Ar jis tikrai ieško kažko giliau? Reikia būti budriam ir čia neapsigauti.

Didžiulis lobis ir pagalba, tačiau tuo pat metu ir našta yra Bažnyčios paveldas: parapijos, kurios veikia, papročiai ir įpročiai, aplinka, žmonės, kurie ateina. Tarkime, apaštalui Pauliui buvo atviri visi keliai, jis keliavo, kalbino žmones, kai ką palikdavo ten ir toliau keliaudavo. Jam nereikėjo rūpintis struktūrų išlaikymu.

Kiek Bažnyčia galės matyti tą šansą, pergalvoti savo veikimą, kryptis, akcentus?

Paimkime katechezę (tai visą krikščionio gyvenimą trunkantis sąmoningo tikėjimo ugdymas brandžioje tikėjimo bendruomenėje – aut. past.). Daugybė šeimų atveda vaikus rengtis Pirmajai Komunijai ir ją priimti. Tai yra pagalba, kurią teikia Bažnyčia, patarnavimas. Tačiau daugelis tėvų tai priima tik kaip neišvengiamą etapą, kurį reikia prastumti.

Koks sprendimas? Atstumti tuos, kurie ateina su tokia nuostata? Žinoma, kad negali taip daryti! Bet kartu būtina padėti žmogui suprasti, ką iš tiesų reiškia priimti sakramentus.

Iš Bažnyčios visa tai reikalauja žmogiškųjų išteklių, erdvės, pasiruošimo, kaip per tą laiką prakalbinti atėjusiuosius. Alfa kursai taip pat vienas tų būdų.

Atlikti tyrimai rodo, kad domėjimasis tikėjimu ir gyvenimo prasmės klausimais labai smarkiai pakyla žmogui perkopus trisdešimties metų ribą. Kažkas jau tarsi pasiekta gyvenime – „Kas toliau?“ Ima kilti klausimų. Ne tik bėda ar nelaimė priverčia žmogų sukrusti, bet ir nueitas kelias ar patirtis atveda prie stabtelėjimo ir susimąstymo. Žmogus neretai ir pats pradeda ieškoti.

Bažnyčia nuolat yra kritikų taikinio centre. Tačiau, norėdami ją suprasti esmingiau, ne kaip pastatą, ne kaip instituciją, o kaip gyvų narių Bažnyčią, tai kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už jos veidą.

Tu čia jau labai teologiškai kalbi, ir tiems tikintiesiems, kurie lankosi bažnyčioje, bent jau teoriškai tai aišku, bet ne naujokams.

Mes iš karto norime ieškančiam žmogui pristatyti labai daug: „O, žiūrėkite, čia Bažnyčia, sakramentai, liturgija, pamaldos.“ „Jeigu jūs turite, turėkite, kuo aš čia dėtas?“ – galime susilaukti ir susilaukiame tokios reakcijos.

Reikia eiti prie esmės. Mokytoją turėjom, liudininkų trūksta. Liudytojų mokytojų. Mes neretai liudijame instituciją, o turėtume liudyti Mokytoją.

Esate matęs keletą kartų tikinčiųjų. Kokį kismą stebime nuo Nepriklausomybės dienų iki šios dienos tikinčiųjų santykyje su Dievu, Bažnyčia? Kaip keičiasi tikėjimo kokybė?

Visuomet yra daug ir skirtingų žmonių, tad ir situacijų. Negali visų pakišti po vienu vardikliu. Nepriklausomybės pradžioje nemaža dalis tikinčiųjų, kurie plūstelėjo į bažnyčias, buvo tie, kurie gyveno tikėjimu ir išlaikė jį sovietmečiu. Ką laikyti ta gelme ar tikėjimo kokybe? Didžioji dalis labai nuoširdžiai ir giliai tikėjo, jie turėjo tikinčią aplinką, tėvus, kurie perdavė tikėjimą.

Taip, buvo ir tokių, kurie atėjo pirmą kartą – pionierių ar ateistinio būrelio vadovių, kurios netrukus tapo katechetėmis. Visaip gali būti. Gal tiesiog tai buvo aktyvus žmogus, kuris visuomenėje metasi į priekį, ir jis matomas, gal žmoguje tikrai įvyko nuoširdus lūžis ir pasikeitimas, gal jis iki pat dabar gyvena Bažnyčioje, padeda sau ir kitiems. Neatmestina, kad ir tam tikro prisitaikymo būta. Mes negalime žinoti.

Nei šv. Pauliui, nei šv. Augustinui nebuvo uždarytos durys, nepaisant jų praeities netobulumo ir klaidų. Kai krikščionybė iš persekiojamos III–IV amžiuje tapo imperatoriaus palaikoma, privilegijuota, tuomet taip pat plūstelėjo daugybė žmonių, kartais net nesusimąsčiusių, ką iš tiesų reiškia būti krikščionimi. Todėl atsirado tų, kurie pasitraukė į dykumą, sakydami, kad mes nenorime plaukti paviršiumi, ir pasirinko radikalų gyvenimo būdą atliepti tai, ko Jėzus mokė.

Neretai matau dvasininkus, besibeldžiančius savo žodžiais į žmones kaip į sieną. Ar neapima neviltis, kad barstai tuos perlus kiaulėms?

Manęs asmeniškai – niekada. Tam aš ir esu. Pats pasirinkau šitą kelią, ir mane dažniau aplanko nusivylimas savimi, kad nesugebu, nemoku ar kad man nepavyko. Metams bėgant tampa lengviau. Gyvendamas išmoksti nebe tokį svorį teikti „pavyko“ ar „nepavyko“.

Žinoma, labai gera, kai pavyksta.

Kaune, Jėzuitų bažnyčioje, studentų prašymu atsirado vėlyvos vakaro šv. Mišios nuo 20 valandos. Sykį, aukodamas šv. Mišias, staiga suvokiau, kad aš pats seniausias čia. Žmonės, kurie renkasi į tas vakaro Mišias, ateina iš vidinio poreikio, nėra atsitiktinių. Taip gera… Labai gera: nedidelė bendruomenė, persiduoda tai, ką transliuoji, kalbi, matai akis. Gera melstis ir kalbėti, jie įkvepia, jie reaguoja, išgyveni tikrą bendrystę. Dažnai būna tikrai labai sunkių momentų: ir vienaip, ir kitaip bandai, išspaudi visa, ką turi, ir nieko – lyg kokia siena skiria… Bet užtenka vieno–dviejų žmonių, kad užsikabintum ir riedėtum.

Nuodėmė kaip sąvoka dingsta ne tik iš mūsų žodyno, bet ir kaip sąžinės jautrumas iš mūsų širdžių. Ką reiškia prarasti nuodėmės pojūtį?

Gal reikėtų kalbėti apie „drūčias“ nuodėmes – mirtinas, dideles, teologiškai tariant. Žmogus turi įgimtą pajutimą, ar jis teisingai, ar neteisingai elgiasi. Gali save apgaudinėti, ką mes ir darome. Save apgaudinėjame dažniausiai, ne kitus. Tačiau giliai giliai tūno tas kirminas, tik sakai sau „tylėk“ ir eini toliau. Reikia drąsos pripažinti blogį savyje. O tada jau gali ir keistis.

Nuodėmė pati savaime yra bausmė žmogui. Ar bereikia didesnės bausmės? Nusidėti – save nudėti. Kokia iškalbinga to žodžio semantika…

Klaidos ar, vadinkime, nuodėmės ignoravimas negali kelti žmogaus, kurti, statyti, ir tai tikrai negali nepaveikti žmogaus gyvenimo per ilgesnį periodą. Tuomet girdime: suveltas gyvenimas, nebežinau, ko noriu, tai netenkina. Tai saviapgaulė, kad kelias, kurį renkuosi, gali patenkinti, pasotinti, kad gali duoti gyvenimą, kuriuo skoniuosi. Nuodėmė – beprasmis savęs skurdinimas.

Būdama tarp tikinčių žmonių, pastebiu juos „žaidžiančius“ tikėjimą kaip žaidimą, kurį, atsiradus kitų reikalų, galima padėti į šoną. Man labai patiko vokiečių liuteronų pastoriaus Dietricho Bonhoefferio mintis: „Pigi malonė – tai malonė, kurią suteikiame patys sau. Pigi malonė – tai atleidimo skelbimas nereikalaujant atgailos. Pigi malonė – tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be gyvo ir įsikūnijusio Jėzaus Kristaus.“

Dievas yra tas, kuris myli, kuris priima, kuris visuomet tavo pusėje. Tai yra absoliuti, šimtaprocentinė tiesa. Tačiau žmogus linkęs naudotis kito gerumu, taip pat ir Dievo. Jis linkęs galvoti, kad jeigu Dievas myli, tai čia nieko tokio, atleis, supras.

Teologinis žvilgsnis mato Dievą kaip Meilę, priimančią paklydusįjį. Tačiau mes neretai Jį priimame ne iki galo. Žmonės dažnai renkasi pusiaukelę: pasinaudojame Dievu tiek, kiek patogu. Kažkiek nueita tikėjimo kelionėje, bet ne tiek, kad mes būtume tokie jautrūs ir vengtume bet ko, kas atskiria, atitolina nuo Jo. Kai stipriai myli, iš meilės nepadarysi to, kas mus išskirtų.

Bažnyčios laikysena švelnėja, liberalėja, stengiantis atliepti šiuolaikinį žmogų. Kiek toli galima stumti tas ribas?

Dėl ribų labai nelengvas klausimas. Kadaise Bažnyčios pozicija buvo kieta. Net ir civilinės santuokos egzistavimas laikytas didžiule blogybe. Smetonos laikais Bažnyčia dėl to kovojo, šiandien net kraštutinai radikalūs katalikai nesakys, kad turime panaikinti civilinę santuoką ir palikti vien bažnytinę.

Tai nereiškia, kad Bažnyčiai ir tikinčiajam tampa nebesvarbus Santuokos sakramentas, bet Bažnyčia nebebando reguliuoti visuomenės, kitų žmonių apsisprendimo. Tai čia – didžiulis pasikeitimas.

Kiek bažnyčia galės liberalėti? Dar visai neseniai buvo mirties bausmė, ir niekam net klausimų nekilo, ar tai derama. Dabar suvokiame, kad žudyti nereikia nieko. Pasikeitė ir pati visuomenė, galimybės matyti žmogų plačiau. Bažnyčios žvilgsnis, kas yra moralu ar nemoralu, nėra pasikeitęs. Pasikeitė atidumas ir jautrumas žmogui, jo galimybėms, jo supratimui, jo pasirinkimams, nebėra vien tik juoda ir balta. Ar tai ribų išplėtimas? Iki šiol nėra jokio dokumento, kad vienas ar kitas veiksmas nebėra laikomas nuodėme.