Arkivysk. Liongino Virbalo, SJ, homilija minint pirmąsias vyskupo Jono Borutos, SJ, mirties metines Telšių katedroje 2023 m. gruodžio 19 d.
Išgyvename pasiruošimo Gimimo šventei laiką ir meldžiamės už prieš metus mirusį vyskupą Joną Borutą, jau puošiame Prakartėles ir minime mirtį. Savotiškai paradoksalu, bet gal tai padeda nenuslysti į paviršutiniškumą ir vienpusiškumą. Gyvenimas niekada nėra vienspalvis, atsakymai niekada nėra galutiniai, išskyrus vieną – paties Dievo duodamą.
Jėzaus Gimime jau glūdi jo mirties pranašystė: Rytų krikščionių ikonose gimęs Kūdikis vaizduojamas su įkapes primenančiais vystyklais. O Jėzaus mirtis tuo pačiu yra ir Jo išaukštinimas. Net ir silpnume įžvelgiame galutinės pergalės galimybę, nes ji ateina ne iš mūsų, kad ir kaip stengtumės, bet vien iš Dievo. Tai nėra „sola gratia“ (liet. „vien malonė“), bet „sola confidentia“ (liet. „vien pasitikėjimas“) žmogaus, kuris drąsiai imasi darbo ir iniciatyvos, net jei šaltas apskaičiavimas rodo, kad tai atims visas jėgas ar net viršys jo galimybes.
„Sola confidentia“ – visiškas pasitikėjimas Dievu ženklina ir vyskupo Jono gyvenimą. Meldžiamės už jį iškeliavusį pas Viešpatį ir atmename visus 78-erius jo gyvenimo metus. 15 iš jų praleisti Telšiuose, be abejo, svariausi, reikšmingiausi, bet niekur nedingsta ir ankstesni.
Vysk. Jonas pasitikėjimą ugdė nuo pat vaikystės Užpalių parapijoje prie Utenos su mama ir broliais laukdamas iš lagerio grįžtančio tėvo; vėliau svajodamas apie kunigystę, kuri galėjo atrodyti niekada nepasiekiama dėl sovietinės valdžios trukdymų.
Dar kaip pasaulietis pogrindyje dalijosi tikėjimu ir Lietuvos meile su Eucharistijos bičiuliaus, kitais drąsių žmonių būreliais. Reikėjo pasitikėjimo, kad jis, galėtume sakyti tipiškas „mokslininkas“ imtųsi organizuoti keliones į kalnus, kurios anais laikais, kai tikintiesiems nebuvo galimybės turėti rekolekcijų, tuo pačiu buvo ir reikšmingos dvasinės atgaivos dienos.
O kaip be pasitikėjimo Dievu palikti ramią fiziko karjerą ir priėmus kunigo šventimus išvažiuoti tarnauti pas dvasininkų neturinčius Ukrainos katalikus?! Po to greitai valdžios sugrąžintas į Lietuvą veikė kaip klajojantis pogrindžio kunigas vesdamas gavėnios rekolekcijas, susikaupimo dienas ir sakydamas atlaidų pamokslus, ten, kur klebonai išdrįso pasikviesti kunigą „nelegalą“, t. y. negavusį valdžios leidimo dirbti. Bet kaip tik šis laisvumo statusas ir neprisirišimas prie vienos parapijos padėjo perimti rūpestį „Kronikos“ leidimu įkalinus jo redaktorių kun. S. Tamkevičių. Žinoma, atskira tema būtų visos jo pogrindžio veiklos istorijos.
Lietuvai atgavus laisvę kun. Jonas Boruta, jau kaip jėzuitų provincijolas rūpinosi atkurti Jėzaus Draugijos veiklą, gimnazijas, leidosi į žurnalistinį darbą televizijoje, atgaivino Lietuvių katalikų mokslų akademiją, ėjo į universitetą dėstyti to, ko niekada oficialiai nestudijavo – istorijos. Galėjo imtis viso to tik pasitikėdamas Viešpačiu. Neabejoju, kad didžiausio pasitikėjimo Dievu reikėjo priimat paskyrimą vyskupo tarnystei. Visada ėmėsi tos veiklos, kuri buvo reikalinga, į kurią jautėsi pašauktas.
1981 m. rugsėjį viename laiške dalijosi:
„Vėjas laisvas, pučia kur nori. Reikia prašyti, kad papūstų dažniau į tavo pusę. Gal ne tiek kad gražūs jausmai užplūstų (tai irgi neblogai), bet labiausiai, kad valia tvirtėtų ir tvirtėtų, kad vis stiprėtų nusistatymas viską ištverti, viską pernešti, viską su meile priimti iš gerų, iš pačių geriausių Rankų... Rankų dėl mūsų taip pat viską iškentėjusių, viską pernešusių, visą kančių taurę su meile priėmusių... pervertų Rankų.
Būti kuo nors panašiu į patį Gerumą, pačią Meilę, pačią Išmintį – geriausias gyvenimo įprasminimas. Tepučia į tavo bures tvirtumo, ištvermė, ištikimybės Vėjas... Tedžiugina supratimas, kad esi mylimas, niekad Jo neužmirštas...“
Kaip tai nuskamba! „Viską ištverti, viską pernešti, viską su meile priimti iš gerų, iš pačių geriausių Rankų... Būti kuo nors panašiu į patį Gerumą“. Vis didžiąja raide: Rankos, Gerumas, Meilė. Anuomet vengdami cenzūros katalikai buvo įpratę kalbėti užuominomis. Tas mintis Jonas Boruta rašė tuoj po 30 dienų ignaciškų rekolekcijų, kurias jėzuitai atlieka prieš duodami įžadus. Taigi turėjo laiko apmąstyti, įsigilinti tiek į savo pašaukimą, tiek ir gyvenimą, o kuo gyveno – to linkėjo ir kitiems.
Iš arčiau pažinojau vysk. Joną ankstesniu laiku, kai dar tik ruošėsi kunigystei ir vėliau, kai vadovavo jėzuitams Lietuvoje. Bet kiekvienu laiku kaip reikšmingiausią jo bruožą galėčiau įvardinti kunigiškumą. Tai ir šiandien yra lyg jo palinkėjimas ir paskatinimas mums. Gera prisiminti, pagerbti, pasimelsti už mirusį ganytoją, bet mums reikės toliau gyventi, toliau kasdien atsiliepti į Kristaus šaukimą. Vieniems kaip šeimų tėvams ir mamoms, kitiems kaip Dievo pašvęstiesiems, nemažai daliai čia esančių – kaip kunigams.
Kunigiškas pašaukimas apima daug ką. Dažniausiai patiriame jo kasdienę, praktišką pusę, bet ji remiasi giliausiu pagrindu: tai Kristaus sekimas, apaštališkas uolumas skelbti Evangeliją, buvimas šalia alkstančių bei šąlančių. O svarbiausia, šis pašaukimas visada gimsta iš Dievo meilės ir veda pas brolius. Šv. Jonas aiškina: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 7b–8). Kas myli, tas pažįsta Dievą. Nuostabu! Nepakanka išstudijuoti teologijos traktatus, kad Jį pažintume. Giliausia buvimo kunigu prasmė: tapti Jėzaus Kristaus draugu. Neįmanoma būti kunigu, jei nesi Jėzaus bičiulis.
Ši draugystė su Jėzumi, neišvengiamai apima ir kryžių. Viešpaties kryžiuje atsiskleidžia Jo dovanotos meilės veidas. Tai ta pati meilė, kurią Jėzus dovanoja savo mokiniams prie Paskutinės vakarienės stalo ir Velykų dieną. Jis ją dovanoja visiems, kurie tiki jo žodžiu ir per krikštą įsijungia į jo mokinių bendruomenę – Bažnyčią.
Bet yra ir kunigo žmogiškumas, kurio nevalia nuvertinti. Apaštalų darbuose pasakojama, kad romėnų šimtininkas Kornelijus išreiškė pagarbą apaštalui Petrui puldamas jam po kojų. O Petras jam tarė: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“ (Apd 10, 26). Kunigas taip pat žmogus, su visu savo žmogiškumo bagažu. Kaip tik todėl jis geba džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15), dalijasi savo kelyje sutikto brolio likimu. Tačiau taip pat gali suklysti, susitepti rankas, stokoti ištikimybės. Bet ir tada Viešpats lieka ištikimas. Jis kantriai laukia, eina šalia, nepriversdamas ir neapsunkindamas savo artumu.
Kunigo tarnystė teikia džiaugsmą, Evangelijos džiaugsmą, džiaugsmą, kad sutikome gyvenimo ir ramybės Viešpatį. Tikiu, kad vysk. Jonas, pasitikėjęs Viešpačiu ir atsiliepęs į Jo kvietimą tarp visų rūpesčių išlaikė širdyje šį kunigišką džiaugsmą. Dabar Viešpats teduoda jam amžinai džiaugtis savo veido šviesa Dangaus karalystėje. O mums tepadeda atsiduoti Dievo meilei ir sekti paskui Jį su tvirta viltimi vieną dieną džiaugtis kartu su Kristumi, mūsų Viešpačiu ir visais dangaus šventaisiais. Amen.