• Ignaco sandalai. SJ nuotr.
1 / 1

Apie piligrimystę

Piligriminės kelionės kelia nuostabą todėl, kad net šiandien mums neatrodo kaip anachronizmas. Viena vertus, taip yra dėl to, kad į jas vis dar leidžiasi daug žmonių – vyksta į Meką ar Jeruzalę arba Šv. Jokūbo keliu traukia į Santjago de Kompostelą. Antra vertus, jos vis dar populiarios, nes mus tebežavi mintis, dėl kurios išsiruošiame į piligrimystę – siekti tam tikro religinio, etinio ar emocinio tikslo.

Tačiau kodėl žmonės užsikrauna kelionę lydinčių sunkumų naštą? Šventajame Rašte pasakojama, kad Jahvė išvadavo išrinktąją tautą iš Egipto vergovės ir keturiasdešimt metų vedė per dykumą į pažadėtosios žemės laisvę. Tačiau Izraelio tautą Jahvė išvedė į kelią ne tam, kad ši ieškotų jo, bet kad jis, Jahvė, keliautų kartu su tauta. Juk Sandoros skrynia buvo ne šventykla, – Sandoros skrynią izraelitai gabenosi visą savo kelionę. Žydams ir krikščionims svarbiausia piligrimystės vieta yra Jeruzalė. Taip, Dievą randame visur, bet ten, kur Dievas per Jėzų tapo žmogumi, šios koordinatės nepajudinamos, tai su niekuo nepalyginama, ypatinga vieta. Ir tampa aišku: ne žmogus, bet vien Dievas vietą padaro šventą.

Autorius:

Christof Wolf, SJ

T. Christofas Wolfas, SJ, gimė 1970 metais Chemnice, 1993 metais įstojo į Jėzaus Draugiją. 2004 metais įšventintas į kunigus. Studijavo dramaturgiją Miunchene ir Leipcige, o nuo 2004 m. veda rekolekcijas su filmais. Christofas Wolfas, SJ, yra „Loyola Productions Munich GmbH“ ir „DOK TV & Media GmbH“ vykdomasis direktorius. Jis taip pat yra Vokietijos katalikų publicistų sąjungos (GKP) dvasinis asistentas ir Miuncheno Katalikų verslininkų sąjungos (BKU) dvasinis konsultantas.

Naujienlaiškis