Alvija Dabregienė: „Norėjosi eiti į paribius“

„Nepasidariau jautresnė. Tiesiog pradėjau lengviau atskirti, kas yra tikra, o kur – pilna dirbtinumo“, savo savanorystės istorija dalijasi Alvija Dabregienė, viena iš jaunimo centro „Gerumo rankos“ steigėjų. Jau 15 metų ji dirba su jaunimu, taip pat lanko įkalinimo įstaigoje kalinčius nepilnamečius. Drauge su jėzuitų jaunimo sielovados programos MAGIS koordinatore Akvile Minčinkaite ji surengė fotografijų parodą „Kelias 2“, kurioje pristatomi šių jaunuolių gyvenimo epizodai. Iki spalio 29 d. ją galite apžiūrėti jaunimo centre „Gerumo rankos“, Panerių g. 51, Kaune.

Akvilė Minčinkaitė kalbina Alviją apie jos pasirinkimą eiti į kalėjimą ir nuostatas į ten kalinčius jaunuolius.

Kas lėmė apsiprendimą ryžtis savanorystei kalėjime?

Mintis atėjo studijuojant pedagogiką – norėjosi paribių: nuo jėzuitų gimnazijos akademinių aukštumų iki kalėjimo. Visada turėjau norą padėti sunkumų patiriančioms šeimoms, žinia, dažniausiai jos ir būna susijusios su nusikalstama veikla. Tad noras pažinti ir padėti, dalintis tuo, ką pati esu gavusi ir turiu šiandien, atvedė šiuo keliu.

Kaip prisimenate pirmuosius savo apsilankymus kalėjime? Kiek jūsų nusistatymą veikė stereotipai apie nusikaltėlius („vis tiek nepasitaisys“, „patys kalti“, „nusipelnė bausmės, tegu sėdi“ ir pan.)?

Laisvėje gyvenančiam žmogui, pirmą kartą atėjusiam į kalėjimą, niekada nebūna jauku, taip nebuvo ir man. Gąsdina ne grotos, o kelias iki jų – kiek durų ir apsaugos praeiti tenka. Pasitiko skurdi lauko aplinka ir laiptinė, kurią pirmiausia norėtųsi suremontuoti. Teko susidurti ir su išankstiniu kalinčiųjų nusistatymu, buvo patikrintos mano ribos – kiek aš jų bijau, o kiek atėjau norėdama su jais susipažinti. Tačiau juos geriau pažinus, pabendravus ilgiau, supranti, kad jie – paprasti, jautrūs, vaikai.

Su kokiomis istorijomis susipažinote izoliatoriuje?

Iškart prisiminiau apie jaunuolį, nuteistą 8 metams. Vedžiau fizikos pamoką ir supratau, koks tas vaikinas protingas: olimpiadinius uždavinius sprendžia mintinai. Savo gimnazijoje mokėsi geriausiais balais. Sujaudino jo istorija: vaikas iš geros šeimos, per pusę metų po tėvų skyrybų, atsiskyręs nuo tėčio, atsidūrė įkalinimo įstaigoje už sunkų nusikaltimą. Alkoholis, narkotikai, muštynės... Kai vaikinas pusę metų buvo izoliuotas, vienintelis palaikymas jam buvo ten ateinantys mokyklos mokytojai.

Žinoma, tai tik viena iš daugelio sukrečiančių istorijų. Yra įstrigę ir vieno jaunuolio žodžiai, ištarti po stovyklos, kurios pabaigoje visiems dalyviams dalinome marškinėlius. Apkabinti kiekvieną dalyvį, įteikiant dovaną, atrodė įprasta. O jis sakė: „Labai seniai nesijaučiau taip, visas drebėjau, jaučiausi kaip apkabintas mamos, o to jau seniai nebuvo“.

O kuo praturtino bendravimas su kalinčiais jaunuoliais? Gal giliau pažinote save?

Išmokau atskirti manipuliacijas. Pasikeitė nuostatos ne tik į kalinčiuosius, bet atsirado noras į bet kokią situaciją pažvelgti iš kitos pusės – juk niekada nežinai, kokia yra viena ar kita priežastis vykstantiems dalykams. Be to, išmokau nubrėžti savo ribas: ne tik dirbdama su jaunimu, bet ir savo asmeniniame gyvenime.

Ko palinkėtumėte žmogui, kuris norėtų pasekti Jūsų pavyzdžiu ir nueiti į kalėjimą? Ko nesitikėti, o gal išvis – geriau nekišti kojos?

Drąsos! Nebijokite! Būkite atviri. Reikia suprasti, kad vienaip ar kitaip tokių susitikimų išliekamoji vertė bus – arba sustiprins neigiamą požiūrį, arba atvirškčiai. Jus tikrai sujaudins jų aplinka ir dienotvarkė, o jei užmegsite ryšį – ir jų istorijos. Vis dėlto, jei esate pernelyg jautrūs ar turite daug stiprių, neigiamų nuostatų, patarčiau susilaikyti nuo tokios patirties.