Melskimės, kad ligoniai paskutiniame gyvenimo etape ir jų šeimos visada gautų reikiamą priežiūrą ir pagalbą tiek medicininiu, tiek žmogiškuoju požiūriu.
Kai kurie žmonės, kalbėdami apie nepagydomas ligas, kartais painioja dvi sąvokas: nepagydoma liga ir nepagydomas ligonis. Tai nėra tas pats. Net kai tikimybė pasveikti yra minimali, visi ligoniai turi teisę į medicininę pagalbą, psichologinę pagalbą, dvasinę pagalbą, žmogiškąją pagalbą. Kartais jie negali kalbėti, kartais mums atrodo, kad mūsų neatpažįsta, bet jei paimame juos už rankos, jaučiame ryšį.
Ne visada pavyksta išgydyti, tačiau visada galime rūpintis ligoniais, juos glostyti. Šventasis Jonas Paulius II sakė: „Jei įmanoma, gydykime, bet visada rūpinkimės“. Paliatyvioji slauga – tai suteikti ligoniui ne tik medicininę priežiūrą, bet ir žmogišką palydėjimą bei artumą. Tokiomis sunkiomis akimirkomis šeimos negali būti paliktos vienos. Jų vaidmuo yra lemiamas. Joms turi būti suteikta visa reikalinga fizinė, dvasinė ir socialinė parama.