Melskime, kad Šventoji Dvasia padėtų mums atpažinti skirtingas charizmas krikščionių bendruomenėse ir branginti skirtingas apeigas ir tradicijas Katalikų Bažnyčioje.
Neturėtume bijoti charizmų įvairovės Bažnyčioje. Priešingai, turime džiaugtis gyvendami šia įvairove. Jau pirmosiose krikščionių bendruomenėse įvairovė ir vienybė labai stipriai reiškėsi ir kėlė įtampą, tačiau sugebėta ją aukštesniame lygmenyje išspręsti.
Tačiau svarbu ir kita. Kad žengtume į priekį tikėjimo keliu, mums taip pat reikia ekumeninio dialogo su kitų krikščioniškųjų konfesijų ir bendruomenių broliais ir seserimis. Turime tai priimti ne kaip kažką, kas kelia sumaištį ar nepatogumus, bet kaip dovaną, kurią Dievas duoda krikščionių bendruomenei, kad ji augtų kaip vienas kūnas, Kristaus Kūnas. Pagalvokime apie Rytų Bažnyčias. Jos turi savo tradicijas, liturgines apeigas, tačiau išlaiko tikėjimo vienybę su mumis. Jos ją stiprina, o ne skaldo. Jei leisimės vedami Šventosios Dvasios, turtingumas, įvairovė, skirtingumas niekada nebus konflikto priežastimi. Dvasia mums primena, kad pirmiausia esame mylimi Dievo vaikai. Visi lygūs Dievo meilėje ir visi skirtingi.
