Pirminis parodos užmanymas, pasak Akvilės, buvo parodyti visuomenei kitą kalėjime esančių vaikinų pusę, „kad žmonės pamatytų ne tik tatuiruotas (kartais baimę keliančias) rankas, bet ir tose rankose slypinčius talentus, kuriais jie išreiškia save“. Ilgainiui parodos idėja pakito: „Kalbantis su vaikinais supratome, kad mums svarbiau „įžodinti“ jų istorijas ir parodyti veidus: ne tuos, kuriuos matome „Farų“ laidoje ar žiniose apie tai, kaip „pabėgo nepilnametis“, bet tuos veidus, kurie trokšta santykio, trokšta tėvų meilės, suaugusiųjų dėmesio, išklausymo ir saugumo“.
Akvilė su Alvija šiltai prisimena įvairių susitikimų su jaunuoliais akimirkas. Alvija šypsodamasi pasakojo, kad ateidama mokyti fizikos, galėdavo neštis tik rašiklį. Kartais grįždavo ir be jo, nes, kaip ji teigia, „mokiniai kartas nuo karto pasitikrindavo, ar neprarado įgūdžių“. Nepaisant to, ji taikė įvairius mokymo metodus, kad sudomintų mokinius. Kartą ji aiškino spektro reiškinį, pakvietusi jaunuolius pro langą pažvelgti į baloje nuo saulės atsispindinčias spalvas. Beje, tikrovė kalėjime ne visada leidžia būti savimi. „Pamenu jaunuolį, kuris mintinai spręsdavo olimpiadinius uždavinius, tačiau negalėjo išsiduoti kitiems, kad mokytis jam patinka. Mat pagal nerašytas taisykles gerai mokytis nebuvo kelias į pagarbą“, kalbėjo Alvija.
2021 m. Akvilė su Alvija įgyvendino, regis, sunkiai įsivaizduojamą idėją – surengė 5 dienų stovyklą kalėjime. Alvija šia mintimi pasidalijo su Akvile, subūrė savanorius. „Jei jaunuoliai negali atvykti į stovyklą, tai mes galim atvykti su visa stovykla pas juos“, sakė Akvilė. Alvija pridūrė: „Mes norėjome suorganizuoti jiems tokią stovyklą, kaip ir laisvėje gyvenantiems vaikams, nes tikime, kad jie to verti.“ Stovykla tapo tradicine, šiemet vyks ketvirtoji. „Pamenu vieną vaikiną, kuriam paskutinę dieną padovanojome marškinėlius. Jį apkabinau, jis visas virpėjo, nes tai buvo tarsi mamos apkabinimas, kurio jis jau seniai nebuvo patyręs“, pridūrė ji.
Akvilė teigia, kad kalėjime mokosi sustoti ir gebėti būti čia ir dabar. Kai telefonas lieka prie įėjimo, nėra galimybės „iškeliauti“ į įvairiausius reikalus, todėl svarbiausias yra tas žmogus, kuris yra šiuo metu drauge. Ji nori linkėti ir tikėti, kad paroda suteiktų progą stabtelti kasdienybėje ir svarbiuose darbuose.
