„Esu tas žmogus, kuris ne kalba, o daro“, taip save apibūdina sielovadininkė Laima Lekavičiūtė, ilgametė jėzuitų bičiulė ir bendradarbė. Nepaisant savo nekalbumo, ji sutiko papasakoti apie savo (ne)kasdienį darbą Kulautuvos rekolekcijų namuose ir kitas tarnystes. Iš Kiauklių kaimelio, Širvintų rajono, kilusi mergina nuo mažens norėjo dirbti bažnyčioje.
Kaip susipažinai su ignaciškuoju dvasingumu?
Ignaciškąjį dvasingumą atradau per studijas, rašydama savo licenciato darbą apie sakramentų reikšmę žmogaus dvasinei brandai. T. Aldonas [Gudaitis] buvo mano konsultantas. Paskutiniaisiais bakalauro studijų metais pasidovanojau sau piligriminę kelionę į Romą. Aplankėme Ignaco kambarėlį, šventėme Eucharistiją. Po kelionės įsimylėjau šventąjį Ignacą. Kažkas nepaaiškinamo įvyko Ignaco kambarėlyje laužant duoną. Rašydama darbą pradėjau domėtis sąžinės peržvalga, dvasių skyrimu, kontempliacija, dvasinėmis pratybomis. Ir staiga supratau: „Taigi aš taip visada ir gyvenau!“ Mane patraukė tai, kad ignaciškasis dvasingumas konkretus, neatsietas nuo tikrovės.
Prieš porą metų atradau dar vieną nustebinusį dalyką: pasirodo, šv. Ignacas mane lydi nuo vaikystės. Šalia mano namų buvo Želvos šv. Ignaco Lojolos parapija, kur dalyvaudavau atlaiduose. Betgi vaikams įdomiau saldainiai negu šventieji (juokiasi).
