• HochElten Emeriche.
  • Prieš Šv. Stanislovo kolegiją stovinti Šv. Vito bažnyčia.
  • HochElteno Šv. Vito bažnyčios vidus.
  • Šv. Stanislovo kolegijos koplyčios langas HochEltene.
1 / 4

Emerichas – kaip tiki jėzuitai?

Kaip jėzuitai praktikuoja savo tikėjimą?

Jėzuitų dvasingumas remiasi pasitikėjimu, kad Dievas myli žmones. Šio tikėjimo pamatas yra Jėzaus Kristaus Evangelija, kuri skelbia, kad Dievas atėjo į šį žmogišką ir trapų pasaulį, idant jį išgydytų iš vidaus. Šį dvasingumą išvystė jėzuitų įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556 m.), todėl jis ir vadinamas „ignaciškuoju dvasingumu“.

Penkios ignaciškojo dvasingumo ypatybės

     

  • Autobiografijoje Ignacas save vadina tiesiog piligrimu. Pagrindinis ignaciškojo dvasingumo bruožas yra tapsmo, augimo ir mokymosi principas. Save suprantant kaip nuolatinį keliauninką, siekiama išmokti vaisingai išgyventi įtampas ir prieštaravimus.
  •  

  • Ignaciškasis dvasingumas yra dėkingumo dvasingumas. Ignacas jautėsi esantis vidujai itin apdovanotas. Jis patyrė, kad žmogus, nepaisant jo silpnumo, yra Dievo mylimas ir išlaisvintas per Jėzų Kristų. Į šią patirtį Ignacas troško dosniai atsiliepti visu savo gyvenimu.
  •  

  • Ignaciškasis dvasingumas yra draugiškas pasauliui. Ignacas nepasitraukė iš pasaulio, bet itin aktyviai veikė jame Dievo pavedimu. Jis troško ieškoti Dievo ir jį rasti visuose dalykuose. Jo tikslas buvo bet kokį darbą atliekant likti vidujai susietam su Dievu. „Viskas didesnei Dievo garbei“ – toks yra jėzuitų šūkis.
  •  

  • Ignaciškasis dvasingumas yra laisvės ir apsisprendimo dvasingumas. Ignacas nori suteikti žmogui vidinę laisvę, idant jis galėtų daryti gerus sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Ignacas yra įsitikinęs, kad Dievas pats veikia kiekviename žmoguje. 
  •  

  • Ignaciškasis dvasingumas yra individualus ir drauge bažnytinis. Jis pabrėžia, kad Dievas veikia per tikinčiųjų bendruomenę, o Bažnyčia yra ta vieta, kurioje asmeninis tikėjimas gali augti ir išlikti gyvybingas.
  •  

Praktika išlavina meistrą

Jėzuitų dvasingumas išsiskiria įsitikinimu, kad tam, jog Dievo atėjimo į pasaulį paslaptis iš galvos pereitų į širdį, o iš jos plūstų į gyvenimą, būtina meditacijos praktika. Dar prieš Draugijos įkūrimą Ignacas Lojola ir jo bendražygiai atlikdavo maldos praktikas (dvasines pratybas). Esminė pratyba yra tapti tarsi antena, nustatyta priėmimo režimu, – t. y. visus savo pojūčius nukreipti į jutiminį suvokimą: žvelgti, klausytis, uosti, liesti, kas čia ir dabar nori pasireikšti. Skirtingai nuo apmąstymo ar problemų sprendimo, tai ne aktyvus veikimas, bet „kontempliatyvusis veikimas“. Kitaip nei antena, kontempliatyvusis veikimas nepasilieka vien tik ties priėmimu. Maldininkas gali pradėti vidinį dialogą su tuo, kuris jį palydi meilėje, – tai yra visa esmė. Tokiu būdu praktikuojamas dialogas su Dievu perkeičia gyvenimą ir padaro jį geresnį (magis). Toks pagrindinis šv. Ignaco įsitikinimas. „Rasti Dievą visuose dalykuose“ – tai besimeldžiančio žmogaus nuostata, kai jis nori viskuo – iš tiesų viskuo, ką išgyvena, jaučia ar galvoja, – dalytis su Dievu ir iš Jo mokytis naujai tai suprasti. Tam pasitarnauja tyla ir atsiskyrimas.

Autorius:

Petrus Köst, SJ

T. Petrus Köstas, SJ, užaugo katalikų šeimoje mažoje parapijoje netoli Chemnico, buvusioje Rytų Vokietijoje. 1988 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1994 m. įšventintas kunigu. Dirbo jaunimo sielovadoje ir dvasiniu palydėtoju. Nuo 2015 m. gyvena ir dirba Emeriche/Eltene, netoli Nyderlandų sienos, kur vadovauja Hochelteno Šv. Stanislovo kolegijos rekolekcijų namams.

Naujienlaiškis