Benamiai – ne tik statistika, jie turi vardus, veidus, istorijas. Ką skelbia popiežiaus rugsėjo maldos intencija?

Trečia, keliamas klausimas dėl socialinių vertybių ir gyvenimo būdo konfrontavimo. Kaip atsitiko, kad ši išmetamų daiktų kultūra ėmė dominuoti mūsų gyvenime, ypač miestuose? Demokratijos ir laisvos rinkos siūlomas gyvenimo būdas, nors suteikia daug laisvių, bet, tarsi sekant tokiomis vertybėmis, o gal jomis tik prisidengiant, skatina piktnaudžiauti nedorybėmis, formuojami visuomenės prioritetai, praleidžiantys pro akis svarbius dalykus – kad vertas ir orus yra kiekvienas žmogus.

Čia galėtume paminėti Pranciškaus ankstesnius pastebėjimus. Iš kalbos Europos Parlamente 2014 m. lapkričio 25 d.: „Mūsų santykiai su kitais turi būti grindžiami pagarba, dėmesiu ir meile. Niekas neturi būti laikomas nieko vertu ekonominių gėrybių ar kitų pasiekimų fone.“ Iš laiško jaunimui 2013 m. sausio 21 d.: „Vien turtas negali suteikti prasmės žmogaus gyvenimui. Prasmė randama bendruomenėje, pažinime, pagarboje ir dalyvaujant kitų žmonių gyvenime.“

Sustingusių kaklų kultūra

Popiežius kritiniu tonu tęsia: „Mūsų kaklai pradeda stingti nuo žiūrėjimo į kitą pusę, kad nematytume šios situacijos.“ Taip vertinama dažnai pasitaikanti žmonių reakcija į nepatogią ar sunkią situaciją – ignoravimą ar nesugebėjimą žiūrėti tiesiai į problemą, o kartu nepatogumą ją spręsti.

„Kaklo sustingimu“ metaforiškai nurodoma, kad žmonės nusisuka nuo problemos ir nebeketina jos nagrinėti. Tai galima susieti su emociniu ar moraliniu atitrūkimu nuo problemos, siekiant išvengti neigiamo poveikio arba nepasitenkinimo. Čia išryškėja svarbi bendruomeninė atsakomybė. Problemų ignoravimas gali trukdyti bendruomenei bendradarbiauti, skatinti solidarumą.

Todėl būtina žvelgti tiesiai į problemas. Siekiant suprasti jas, analizuoti ir rasti sprendimus, būtina pirma atvirai, be baimės, su dosnumu pažiūrėti į problemą. Tai būdas ir laikysena, leidžianti įveikti bėdas ir sumažinti jų padarinius. Dar labiau reikalinga empatija ir supratimas, t. y. supratimas ir bendravimas su žmonėmis, kurie patiria sunkumų, o ne jų ignoravimas ar atstūmimas. Tam reikalingi stiprūs motyvai, artimo meilė, žmogaus tikslo pažinimas ir dėl to prisiimta atsakomybė.

Toliau popiežius su skausmu maldauja: „Prašau liautis daryti nematomus tuos, kurie yra visuomenės paraštėse, nesvarbu, ar tai būtų dėl skurdo, priklausomybių, psichikos ligų, ar negalios.“ Taip jis akcentuoja orumo, pagarbos ir dėmesio svarbą tiems, kurie dažnai lieka nepastebėti ar neįtraukti į visuomenės gyvenimą, kad ir kokia būtų to priežastis. Visi žmonės, net ir esantys paribiuose, nepaisant jų socialinės padėties ar būklės, turi pagarbos ir orumo teisę.

Priėmimo kultūra, svetingumas, prieglobsčio suteikimas

Pranciškus galiausiai ragina: „Sutelkime dėmesį į jų priėmimą, į visų žmonių, kuriems to reikia, priėmimą. Priėmimo kultūrą, svetingumą, prieglobsčio, namų suteikimą, meilės siūlymą, žmogiškos šilumos dovanojimą.“

Kaip alternatyvą sustingusių kaklų kultūrai ir atmetimo kultūrai tų atžvilgiu, kurie yra visuomenės paribiuose, popiežius Pranciškus pabrėžia svarbų principą – priėmimo arba svetingumo kultūrą, kuri yra susijusi su meile, šiluma ir pagalba tiems, kuriems to reikia. Skelbdamas priėmimo kultūrą popiežius kviečia skatinti kitų ir kitokių priėmimą.

Tai reiškia ne tik pastebėti kitą, prisiimti gerumo laikyseną padėti, bet ir praktinę, fizinę pagalbą, galiausiai ir emocinę, dvasinę paramą ir supratimą, tai, ko kiekvienas žmogus trokšta ir ilgisi. Pabrėždamas žmogiškumo ir bendradarbiavimo svarbą, o tai gali pagerinti pažeidžiamiems žmonėms gyvenimą, popiežius skatina mus būti atvirus ir rodyti meilę kitiems, tiems, kuriems gali reikėti paramos ar tiesiog supratimo. Tai svarbi vertybė, skatinanti solidarumą ir bendradarbiavimą visuomenėje, socialinį ir kultūrinį teisingumą. 

Svarbūs dokumentai

Praplėsti šio mėnesio Pranciškaus intencijos akiratį galėtų keli dokumentai.

Iš popiežiaus Pranciškaus žinios penktosios Pasaulinės vargšų dienos proga 2021 m. lapkričio 14 d.: „Vis dėlto lieka vienas klausimas, kuris jokiu būdu nėra akivaizdus. Kaip apčiuopiamai atsiliepti milijonams vargšų, kurie neretai susiduria tik su abejingumu, jei ne su pasipiktinimu? Kokiu teisingumo keliu reikia eiti, kad būtų įveikta socialinė nelygybė ir atkurtas žmogaus orumas, taip dažnai trypiamas? Individualistinis gyvenimo būdas prisideda prie skurdo atsiradimo ir dažnai užkrauna vargšams atsakomybę už jų būklę. Tačiau skurdas nėra likimo nulemtas, jis yra savanaudiškumo rezultatas.

Todėl labai svarbu kurti vystymosi procesus, kuriuose būtų vertinami visų gebėjimai, kad įgūdžių papildomumas ir vaidmenų įvairovė padėtų sukurti bendrus abipusio dalyvavimo išteklius. Yra daugybė „turtingųjų“ skurdo formų, kurias galėtų sušvelninti „vargšų“ turtas, jei tik jie galėtų susitikti ir pažinti vieni kitus! Nė vienas nėra toks vargšas, kad negalėtų duoti ko nors savo abipusiuose mainuose. Neturtingieji negali būti tik tie, kurie gauna; jiems reikia sudaryti sąlygas duoti, nes jie gerai žino, kaip atsakyti dosnumu. Kiek daug dalijimosi pavyzdžių turime prieš akis! Vargšai dažnai moko mus solidarumo ir dalijimosi. Tiesa, jie gali būti žmonės, kuriems trūksta kai kurių dalykų, dažnai daugelio dalykų, įskaitant būtiniausius poreikius, tačiau jiems netrūksta visko, nes jie išlaiko Dievo vaikų orumą, kurio niekas iš jų negali atimti.

Dėl šios priežasties būtinas kitoks požiūris į skurdą. Šį iššūkį vyriausybės ir pasaulinės institucijos turi priimti taikydamos įžvalgų socialinį modelį, galintį kovoti su naujomis skurdo formomis, kurios dabar apėmusios pasaulį ir turės lemiamą įtaką ateinantiems dešimtmečiams. Jei vargšai bus stumiami į paribius, tarsi jie patys būtų kalti dėl savo padėties, iškils pavojus pačiai demokratijos sampratai, o kiekviena socialinė politika pasirodys esanti bankrutavusi. Su dideliu nuolankumu turėtume prisipažinti, kad dažnai esame nekompetentingi, kai kalbama apie vargšus. Apie juos kalbame abstrakčiai, apsiribojame statistiniais duomenimis ir manome, kad galime sujaudinti žmonių širdis nufilmavę dokumentinį filmą.

Skurdas, priešingai, turėtų mus motyvuoti kūrybiškai planuoti, siekiant didinti laisvę, reikalingą gyventi visavertį gyvenimą pagal kiekvieno žmogaus gebėjimus. Manyti, kad laisvė atsiranda ir auga turint pinigų, yra iliuzija, jos turėtume atsisakyti. Tarnavimas vargšams veiksmingai skatina mus veikti ir leidžia rasti tinkamiausius būdus, kaip pakelti ir skatinti šią žmonijos dalį, kuri pernelyg dažnai lieka anonimiška ir bevardė, bet kurioje įspaustas Išganytojo, prašančio mūsų pagalbos, veidas.“