Tad pasiūlydamas apaštalauti per maldą, t. Gotrelet’as leido savo klausytojams suprasti, kad meilė ir atsidavimas atliekant kokį nors darbą ar imantis veiklos yra kur kas svarbesnis už patį darbą ar veiklą. Kitaip sakant, svarbiausia ne daug daryti, bet labai mylėti. Todėl jis ragino jaunuosius studentus visas kasdienes veiklas su meile aukoti Dievui ir vienytis su Kristumi, kuris nesiliauja savęs aukojęs dėl žmonijos išgelbėjimo. Jų gyvenimas bus toks pat vertingas ir naudingas Bažnyčios misijai, kaip ir labiausiai atsidavusių misionierių, jei tik bus kupini tokios pat uolios meilės. Jie bus tokie pat apaštalai kaip ir uoliausi Evangelijos skelbėjai, jei tik kiekvieną, kad ir mažiausią dalyką, išgyvens širdimi vienydamiesi su Kristumi, kasdien iš naujo jam atsiverdami bei savo gyvenimą aukodami. T. Gotrelet’as sakydavo, kad būtent Jėzaus Širdis, jo meilės ugnis, juos pašaukė, todėl jie turį jai atsiliepti klausydamiesi ir išgirsdami, ko ji prašo.
Konkreti praktika, kurios laikytis jis kvietė, buvo Dienos paaukojimo malda, kalbama ryte. Tai, kas ilgainiui įgavo pavadinimą „maldos apaštalavimas“, jiems tapo keliu kasdien ieškoti ir atrasti Dievą visuose dalykuose, net pačiuose kasdieniškiausiuose, idant visur ir visada galėtų mylėti ir tarnauti (plg. Dvasinės pratybos, 233). Ši įžvalga davė impulsą jauniesiems jėzuitams su nauju užsidegimu grįžti prie įprastos veiklos – studijų. Jie suprato, kad per kasdienes pastangas ir darbus gali labai asmeniškai ir konkrečiai išsakyti savo meilę Jėzui ir atsiliepti misijai, į kurią jis nuolat juos kviečia.
Dienos paaukojimo malda padėjo studentams šias pastangas susieti su Jėzaus auka Tėvui, kurią jie kas rytą švęsdavo Eucharistijoje. Jų pasiaukojimas tam tikru būdu tapo eucharistiniu pasiaukojimu, kaip visas Jėzaus gyvenimas buvo ir toliau yra slėpiningu būdu eucharistinis. Jie suprato, kad būtent toks savo dienos minčių, darbų, džiaugsmų ir kentėjimų – viso, kas jie yra ir ką turi, – paaukojimas Dievui tampa tikru apaštalavimu, atjautos, kurios kupina Jėzaus širdis, pasauliui misija. Jiems nereikėjo baigti studijų, tapti kunigais ir iškeliauti į tolimus misijų kraštus, kad ten pagaliau galėtų būti apaštalais ir Kristaus misijos bendradarbiais. Čia ir dabar, per paprastus kasdienio gyvenimo darbus, ypač studijas, jie jau galėjo atiduoti savo gyvenimą dėl Jėzaus. Tai tylus, nuolankus, paslėptas, bet labai svarbus ir veiksmingas apaštalavimas, dvasiniu būdu suvienijantis su Jėzumi, glaudžiantis prie jo Švenčiausiosios Širdies ir įsiliejantis į visą Bažnyčios misiją. Dienos paaukojimo maldą jaunieji jėzuitai taip pat susiejo su dienos peržvalga, atliekama vakare, kurioje jie galėjo matyti, kaip Dievas veikė jų dienoje, kurią paaukojo, ir už tai dėkoti.
Maldos apaštalavimo praktika labai greitai ėmė plisti ir tarp pasauliečių. Lankydamiesi netoliese gyvenusių ūkininkų šeimose, jaunieji jėzuitai ir juos paskatino aukoti Dievui savo dienos darbus ir rūpesčius, taip įsitraukiant į Kristaus misiją ir tampant apaštalais. Per keletą metų ši praktika sparčiai pasklido Prancūzijoje ir už jos ribų. Parapijose ir katalikiškose įstaigose būrėsi maldos apaštalavimo grupelės. Ilgainiui maldos apaštalavimas tapo tikinčiųjų asociacija – struktūruotu judėjimu Bažnyčioje.
1890–1896 m. šis jau nesuskaičiuojamas savo gyvenimus Dievui dvasiniu būdu aukojančių tikinčiųjų tinklas atkreipia popiežiaus Leono XIII dėmesį. Popiežius imasi jį globoti, pavesdamas Jėzaus Draugijai jam vadovauti. Be to, nuo 1879 m. jis pasiūlo mėnesio intenciją, kviesdamas visus tikinčiuosius melstis kokiu nors žmonijai ar Bažnyčiai rūpimu klausimu. Dažnai malda popiežiaus pasiūlyta intencija buvo siejama ir su pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai praktika pirmąjį mėnesio penktadienį. <...>
1928 m. popiežiaus Pijaus XI rūpesčiu prie pirmosios mėnesio intencijos pridedama antroji – taip Bažnyčios liturginiame kalendoriuje atsiranda bendroji ir evangelizacinė mėnesio intencijos. Malda šiomis intencijomis, kurios apėmė žmonijai ir Bažnyčiai rūpimus klausimus, plėtė tikinčiųjų širdžių horizontus ir kvietė labiau atsigręžti į kitą, į pasaulį; padėjo vis labiau jaustis ir būti Jėzaus išrinktais apaštalais, jo bendradarbiais Bažnyčios labui, persiimant ta pačia Jėzaus atjautos pasauliui nuostata. Juk tikrai nuoširdi malda veda į veiklą, atveria kitiems ir pasauliui – esame „pakrikštyti ir siunčiami“. Ne veltui šio Maldos apaštalavimo judėjimo globėjais vėliau bus pasirinkti šv. Pranciškus Ksaveras ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė – veikliosios ir tyliosios misionierystės bei apaštalavimo pavyzdžiai.
Šiandien šis „širdžių tinklas“ žinomas kaip 89 šalis apimantis Pasaulinis popiežiaus maldos tinklas. 2018 m. jam suteiktas popiežiškosios institucijos statusas ir patvirtinti įstatai, o tarnystė vadovauti ir toliau patikėta jėzuitams. <...>
Kaip įsitraukti į šį Pasaulinį popiežiaus maldos tinklą ar tapti jo nariu? Galimi du būdai: laisvas ir prisiimant tam tikrą įsipareigojimą; abu būdai gali būti tiek asmeniniai, tiek pasirinkti bendruomenės.
Asmeniškai įsitraukti į maldos apaštalavimą gali kiekvienas pakrikštytasis, tereikia melstis popiežiaus mėnesio intencija, ypač pirmąjį mėnesio penktadienį, kuris ir pavadintas „Intencijų diena“. Kitas būdas – įsipareigojimas – sietųsi su gilesniu ir sąmoningesniu, asmeniniu ar bendruomeniniu atsiliepimu: ryte kartu su Jėzumi paaukoti dieną sukalbant Dienos paaukojimo maldą ir pasimelsti popiežiaus pasiūlyta mėnesio intencija, vidurdienį kartu su Jėzumi prisiminti Dievo akivaizdą, vakare kartu su Jėzumi peržvelgti savo dieną atkreipiant dėmesį, kaip Viešpats leido būti apaštalu ir misionieriumi, per kokius įvykius, žmones ir kaip atsiliepiau; taip pat už tai padėkoti. <...>
Bendruomeniškai į šį maldos apaštalavimą Bažnyčios labui gali įsitraukti visa parapija ar bendruomenė, susirinkdama melstis popiežiaus intencija, pvz., pirmąjį mėnesio penktadienį. Prieš susitikimą ar šv. Mišias galima peržiūrėti popiežiaus intenciją pristatantį vaizdo įrašą. Arba: visos parapijoje veikiančios maldos grupelės savo susirinkimus gali pradėti malda mėnesio popiežiaus intencija, taip dar labiau susivienydamos Bažnyčios misijoje ir apaštalaujant.
Kristina Rankelytė
