Generalinis vyresnysis
Tėvas Arturo Sosa, SJ
„Šiandien jėzuitai kaip niekad misionieriški“, pabrėžia generalinis vyresnysis. Ilgesniame interviu Italijos dienraščiui „Avvenire“ tėvas Arturo Sosa, SJ, pasakoja apie save, santykį su popiežiumi ir apie socialinę Draugijos veiklą.
„Avvenire“: Arturo Sosa Abascalis, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis – „Praepositus Generalis“. 1948 m. Karakase gimęs bankininko, ekonomo ir finansų ministro sūnus. Aukštojoje mokykloje įgijęs filosofijos ir politikos mokslų diplomą, jis daug metų skyrė moksliniams tyrimams ir dėstymui: jis yra kultūrinis ir politinis atramos taškais šaliai, kurią parklupdė ekonominė krizė ir smurtas...
Arturo Sosa: Aš su tuo nesutinku, ji nėra parklupdyta. Situacija sudėtinga, bet liaudis nepasiduoda, ji, įkvėpta kūrybingumo, daro daug gerų dalykų, tik, deja, žiniasklaidoje apie tai neskelbiama. Didelė Venesuelos problema yra ta, kad prieš 100 metų gerbūvio šaltiniu tapo naftos gavyba, išstumdama žemės ūkį ir pramonę. Mes esame įsitikinę, kad tas faktas, jog pas mus po žeme yra naftos, jau pats savaime reiškia turtą ir neapsimoka stengtis turėti produktyvią ekonomiką. Bet turtai auga ne dėl pačių iškasenų, bet per žmones, kurie jas perdirba. Su skirtumu, į kurį dažnai neatkreipiamas dėmesys: didžiausias šalies pajamas sudaro naftos pramonės kapitalo grąža, kurias visas pasisavina ir tada dalina valstybė. Dėl to pasikeitė valstybės ir visuomenės santykis: dabar nebe valstybė priklauso nuo visuomenės, bet visiškai atvirkščiai. Ir tai nėra gerai.
Jūs esate 30-asis šv. Ignaco įpėdinis, pirmasis ne europietis, pirmasis Lotynų Amerikos kilmės ir pirmą kartą vadovaujant Popiežiui, kuris taip pat yra jėzuitas ir kilęs iš Lotynų Amerikos. Ar tarp Popiežiaus ir Draugijos juntama ypatinga harmonija?
Popiežius ne tik vadinasi jėzuitu, jis juo yra ir tuo, kokiu būdu jis reiškia savo nuomonę. Kaip dažnai mes jau girdėjome kabant apie įžvalgumą? Be to, jis yra Lotynų Amerikos žmogus, pakanka tik atidžiau stebėti, kaip jis pamokslauja, kaip jis elgiasi su žmonėmis, kaip aiškina Evangeliją. Toks būdas išsirutuliojo Pietų Amerikoje po II Vatikano susirinkimo. Mūsų mama yra Jėzaus Draugija, o tėtis – II Vatikano susirinkimas, mes esame šių abiejų tėvų vaikai.
Ką Jums pasakė Popiežius po rinkimų?
Man jis nieko nepasakė, su juo kabėjosi tėvas Spadaro. Vėliau, po kelių dienų, aš apsilankiau pas jį ir mes dvi valandas kalbėjomės. Jis buvo labai patenkintas, bet jis būtų džiaugęsis kiekvienu jėzuitu: Popiežius Jėzaus Draugijos generalinę kongregaciją visada labai gerbė. Todėl jis ir neatėjo pasisveikinti su mumis prieš rinkimus, nes nenorėjo sudaryti įspūdžio, jog jis galėtų turėti įtakos rinkimams.
„Juodasis popiežius“ (kaip kartais vadinamas jėzuitų generalinis vyresnysis) renkamas iki gyvos galvos. Nepaisant to, abu Jūsų pirmtakiai atsistatydino, Popiežius jų atsistatydinimą priėmė. Kas pasikeitė?
Žmonės gyvena ilgiau... Pareigos iki gyvos galvos buvo įvestos, kai tikėtinas žmonių amžius dar buvo daug trumpesnis. Tėvas Claudio Acquaviva (jis gyveno nuo 1543 m. iki 1615 m.), italas, generaliniu vyresniuoju buvo 35 metus, nes buvo išrinktas būdamas dar jaunuoliu. Bet šiandien taip nebėra, išsimokslinimas trunka daug ilgiau, išrenkama daug vėliau, bet ir gyvenama ilgiau. Tai tiesiog biologijos klausimas. „Kol esi pajėgus atlikti savo tarnystę, daryk tai!“ Ir tai yra visą laiką užimantis darbas.
Į juos žvelgiama su didele viltimi. Aš džiaugiuosi, kad galiu vadovauti tokiai turtingai Draugijai, kuriai pavyko inkultūruotis į tokias skirtingas visuomenes ir iš kurių mes sulaukiame tikrų pašaukimų. Mūsų yra daug, bet mūsų yra mažiau, nei buvo anksčiau... Bet kiekybė nėra problema, daug svarbiau yra kokybė. Jau šv. Ignacas įkūrimo ištakose sakė, kad jėzuitus reikia gerai parinkti, net jeigu jų yra ir daug.
Sakoma, kad Jūs mokate suprasti pasaulį. Kaip galima suprasti 16 000 jėzuitų, išsibarsčiusių visame pasaulyje? Ar jų yra daug, mažai, ar per mažai?
Į juos žvelgiama su didele viltimi. Aš džiaugiuosi, kad galiu vadovauti tokiai turtingai Draugijai, kuriai pavyko inkultūruotis į tokias skirtingas visuomenes ir iš kurių mes sulaukiame tikrų pašaukimų. Mūsų yra daug, bet mūsų yra mažiau, nei buvo anksčiau... Bet kiekybė nėra problema, daug svarbiau yra kokybė. Jau šv. Ignacas įkūrimo ištakose sakė, kad jėzuitus reikia gerai parinkti, net jeigu jų yra ir daug.
Kaip reikia suprasti tai, kad Jūs išmokote melstis didelėje ir pamaldžioje šeimoje?
Pamaldžioje, bet ne davatkiškoje. Mano seneliai ir tėvai buvo tikintys žmonės, bet viso laiko neleisdavo bažnyčioje. Aš savo šeimoje išmokau, kad Dievą galima rasti, jei savo gyvenime elgiesi atsakingai, tiek studijuojant, tiek leidžiant laiką su draugais.
Būdamas 13 metų jūs lankėte kolegiją ir susipažinote su tikėjimo kultūra ir pagrindais. Visa kultūrinė ir politinė klasė kartų kartas buvo mokomi jėzuitų. Kodėl katalikiškų mokyklų įtaka šias laikais yra nebe tokia didelė?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad taip nėra. Aš manau, kad šiandieninis krikščioniškas auklėjimas yra labiau esminis. Jeigu krikščionybė kurioje nors kultūroje yra paplitusi, tai didžiausią įtaką daro katalikiškos mokyklos. Šiandien atrodo, kad žmonės gali rinktis laisviau. Kažkada tai buvo įprotis, socialinė paskirtis; šiandien tai pasiūlymas, ir kas nori juo pasinaudoti, gali tai daryti. Aš manau, kad šis pasiūlymas šiandien pasiekia daug didesnį žmonių ratą nei anksčiau.
Kodėl Jūs tapote kunigu?
Aš gimiau 1948 m., po abiejų karų Europoje, laikais, kai Venesuela atrodė beatsisukanti į liaudį, į demokratiją; po visų tų diktatūros metų vyko ideologijų kova, vyko partizaninės kovos, ir mano karta buvo užsiėmusi tuo, kad kažką nuveiktų savo kraštui. Mano tėvas visada sakė, kad žmogus negali gerai gyventi šeimoje, jeigu visa šalis nefunkcionuoja, o mes nedarome nieko, kad galų gale ji imtų funkcionuoti. Taigi, ką buvo galima padaryti dėl Venesuelos? Besimokydamas gimnazijoje aš atradau ignaciškąjį dvasingumą ir pagalvojau, kad geriausia, ką aš galiu duoti Venesuelai, tai tapti jėzuitu.
Ar šiandien jauni žmonės dar supranta ingaciškąsias rekolekcijas? Tylėjimas, vienatvė – šiandien, kai mes juk visą laiką tarpusavyje susieti?
Jaunimas, ir ne tik jis, yra pajėgus atlikti Ignaco rekolekcijas. Tai etapais vykstantis lavinimas, kurio metu išmokstama vidinės tylos, kad galėtum geriau pažinti save. Venesueloje yra judėjimas, besivadinantis „Huellas“ („Pėdsakai“), kur šiuo keliu einama nuo 15 iki 25 metų, tai yra palydėjimo forma.
Jie pasakė, kad bažnyčiai reikalingi du ramsčiai, tarnystė ir kultūrinės žinios, intelektinis gylis, kad po galvojimo sektų teisingi veiksmai. Artimo meilė ir kultūra, dvi esminės dimensijos.
Pirmasis ramstis yra tikėjimas, tampantis artimo meile; tikėjimas be darbų nesiskaito; tikėjimo darbai atsiranda artimo meilėje. Bet ramsčiai yra du, ir kad būtų galima gerai judėti, ta pora reikalinga; jei jos nėra, pradedi svyruoti. Dvasiškai galima imti svyruoti, jei neturi pakankamai gilios patirties su Dievu; taigi tikėjimas skatina tave artimo meilei. Ir čia tampa svarbus antrasis ramstis: suprasti, galvoti, gilintis ir eiti toliau žengiant nuo to, ką jau esi apgalvojęs ir ką žinai.
Kita pamatinė dimensija, visada apsprendusi Jėzaus Draugiją, yra misija. Kaip tai yra šiandien?
Man atrodo, Jėzaus Draugija šiandien, kaip niekad anksčiau, visur suvokia save esant misionieriška, nes ji jaučia didelį iššūkį pagarbiai atgimti kitose kultūrose. Tai yra vienas iš didelių evangelizacijos iššūkių: norint tapti Jėzaus pasekėju ir šalininku, nereikia atisakyti savo kultūros. Būdų atsiversti ir tapti žmogiškesniu yra kiekvienoje kultūroje. Ši įtampa bažnyčios misijoje egzistuoja jau daug šimtmečių, ji nėra kultūrinė, tai Evangelijos misija: mano kultūra yra mano tikėjimas, bet man reikia kalbėtis su kitu, kad šis per mane atpažintų Evangelijos sėklą savo paties gyvenime.
Popiežius labai energingai pabrėžia skirtumą tarp prozelitizmo ir misijos.
Žinoma, mes juk neužsiimame propaganda, mes liudijame. Jėzus traukia prie savęs, jis savęs neprimeta. Prozelitizmas ir evangelija nesuderinami.
Tikrai, tai istorijoje paliko žaizdų. Bet jeigu Kirstus yra Tiesa ir tiesos sėklą galima atrasti kiekviename, ar nekyla rizika, kad tiesa taps reliatyvi?
Tiesa visada yra reliatyvi, tai nėra fiksuotas dalykas.
Bet Jėzus pasakė, kad jis esąs Kelias, Tiesa ir Gyvenimas...
Šia prasme mes atpažįstame, kad vienintelis absoliutus dalykas yra Dievas; Jėzus savo dieviškumu yra atskaitos taškas. Aš sakau, kad tiesa yra reliatyvi, nes ji visada yra santykio vaisius, santykio, kuris atsiranda tiek su Dievu, tiek su kitais: ji kyla iš Tiesos ir nėra kažkoks paminklas ar kažkas fiksuoto. Tiesa taip pat yra toks dalykas, kuris auga su žmogiškumu.
Grįžkime prie Jūsų aistros, politikos. Ar krikščionys turėtų užsiimti politika?
Nebūdamas politišku, negali būti ir krikščionimi, nes politika yra būdas eiti į santykį ir taip tapti visuomenės pagrindu. Bet prielaida yra, kad kitų interesai būtų statomi prieš savo paties interesus. Politika yra galima, jei yra šis visuomeninio gerbūvio paieškos lygmuo, dėl kurio mes atsisakome visų savo atskirų interesų. Užsiimti politika reiškia: matyti, kuria kryptimi norima eiti, kaip bendruomenė atrasti bendrą kelią ir su visais dalintis resursais. Tai reiškia, kad mes visi kartu turime ieškoti būdų ir metodų, kaip galime gyventi kartu kaip žmonės. Niekas neturi galimybės gyventi vienas sau.
Pas mus gyvas įsivaizdavimas, kad politika yra nešvarus reikalas, kad tikėjimas ir asmeninė arba bendra malda yra viena, o realaus gyvenimo reikalai – kita.
Ir malda gali būti nešvari: taršos yra visur. Blogis egzistuoja, ir mes esame istorijos dalis. Mums tai primena palyginimas apie piktžoles ir grūdus. Todėl mums Viešpats ir sako, kad turime būti atidūs, nes nėra visiškai aišku, kas gi yra nešvaru, o kas švaru. Toks jau yra žmogaus gyvenimas, čia viskas kartu, todėl ir reikalingas įžvalgumas ir drąsa. Politika yra bendruomeninio įžvalgumo būdas.
Tai reiškia, geriau yra užsiimti politika katalikiškoje partijoje?
Ne, visiškai ne. Partijos tarnauja visuotinei gerovei, ir visa visuomenė yra ne katalikiška, o žmogiška. Katalikybė yra būdas matyti savo paties tikėjimą.
Daugeliui vis dar egzistuoja ideologinis skirstymas į dešinę ir į kairę. Jei pirmieji yra blogi, tai antrieji geri, evangeliški. Sakoma, kad Jėzus esą buvęs pirmasis socialistas. Ar gali marksizmas ir krikščionybė eiti kartu?
Marksizmas kaip socialinis mokymas tikrai ne. Jis kažkaip neigia tą dimensiją, kuri yra labai aiškiai žmogiška, tikėjimą Dievu. Gyventi marksizmu yra daug būdų. Bet ko principiniai negali būti, nesvarbu, ar tai būtų marksizmas, krikščionybė ar katalikybė, tai padaryti ši to ideologiją, atsisakančią galvojimo; tokiu būdu bet kokia idėja tampa dogmatiniu kontrolės įrankiu. Tačiau visuomenėje taip negali būti, vykdyti tikrą politiką ideologijos nepadeda.
Lotynų Amerikos bažnyčia yra kilusi – taip kalbama – iš išlaisvinimo teologijos, kuri atrodo lyg marksizmo karikatūra. Ar tikai taip?
Ne, visiškai ne, priešingai! Išlaisvinimo teologija aiškiai pabrėžė, kur yra teologijos vieta: iš kur mes norime klausytis apie santykį su Dievu, tai aiškinti ir apmąstyti. Ši vieta, tai skurstantieji; ir tai nėra marksizmas, tai Evangelija. Iš kitos pusės, išlaisvinimo teologija taip pat sakė, kad nepakanka, kaip viduramžiais, teologijos pagalbininke laikyti tik filosofijos, „ancilla theologiae“: vienbūdis perdavimas, visos koncepcijos buvo perimamos iš filosofijos. Nuo XIX amžiaus socialiniai mokslai davė postūmį sparčiam vystymuisi; jie taip pat tapo teologinių koncepcijų pagrindu, stengiantis suprasti skurdo priežastis, vargstančiųjų situaciją ir žmogaus teises. Jei mes tikrai norime apgalvoti skurstančių žmonių tikėjimą, mes turime suprasti jų gyvenimo aplinkybes pasinaudodami visais instrumentais, kuriuos mums suteikia įvairūs mokslai.
Paklusnumas Popiežiui išreiškiamas „perinde ac cadaver“: ketvirtasis įžadas. Ką Jūs manote apie garsiąją Newmano citatą iš laiško Norfolko hercogui, kur jis rašo, kad jei jam reikėtų išgerti už religiją, tai jis pirmiausiai pakeltų tostą už sąžinę, o tik tada – už popiežių?
Aš manau, kad už apsisprendimo paklusti slypi laisvė. Niekas neprivalo duoti šio įžado, kurio tikslas yra tik vienas: misija. Popiežius nesprendžia, ką mums rengtis, kokios spalvos turi būti mūsų drabužiai, jam svarbi tik misija. Jėzaus Draugijos įkūrėjų svarstymas buvo, kadangi jų buvo mažai, bet jie norėjo būti bažnyčiai kuo naudingesni, kas galėtų būti tas, kuris turėtų universalų akiratį ir galėtų juos pasiųsti, ir dėl šios priežasties jie pagalvojo apie Popiežių. Ir tik po to, iš teologinės perspektyvos, Popiežius taip pat yra ir Kristaus Vietininkas žemėje. Tai ne dėl jo hierarchinės valdžios, bet kadangi jis gali pasiųsti ir turi galimybes matyti visą bažnyčią ir ją suvienyti.
Ar su Popiežiumi galima diskutuoti?
Taip, netgi reikia, nes jis nėra vadas, jis yra asmuo ir krikščionis, žiūrintis į Evangeliją. Mums, jėzuitams, kaip ir kiekvienam krikščioniui, o taip pat ir Popiežiui, iššūkis yra vykdyti Dievo valią: mes visi kartu turime tos valios ieškoti. Mes matome, kad vyresnieji Jėzaus Draugijos struktūroje ir ypač Popiežius turi tarti tvirtą žodį ir paskatinti įžvalgų procesą. Paklusnumo Jėzaus Draugijoje negalima suprasti, jei nesuprantama, kad tai yra įžvalgos bendruomenėje, kur paskutinį žodį taria Popiežius.
Šv. Ignacas mėgdavo sakyti, kad Dievo reikia ieškoti visuose dalykuose – taip pat ir blogyje?
Taip pat ir bloguose dalykuose – blogio figūra labai aiškiai matoma Evangelijoje ir pasirodo visur. Blogis yra viena iš žmogaus dimensijų, tai laisvės pasekmė. Mes elgiamės blogai, nes esame laisvi, mūsų niekas neverčia elgtis gerai. Mes galime rinktis, blogis taip pat yra kiekvieno žmogiškojo sprendimo iššūkio dalis.
Jūs esate studijų ir veiklos žmogus, Jūs turite didelę atsakomybę. Kaip Jums pavyksta melstis ar tiesiog ramiai būti Dievo akivaizdoje? Paprastai mes galvojame, kad galima arba melstis, arba virti ar užsiimti namų ūkiu.
Visko spėti neįmanoma, reikia apsispręsti: bėgant laikui ir su amžiumi išmokstama, kad reikalingas aiškumas, kam teikti pirmenybę, taigi, ką daryti, o ko ne. Taip, pavyzdžiui, ir maldai skiriamas reikalingas laikas, taip, kaip jo skiriame valgymui arba miegui. Tai atrodo esą iššūkiu ir įtampa; taip pat ir Jėzaus Draugijos gyvenime ji yra didelė. Visą laiką reikia atlikti daug dalykų, studijuoti arba melstis, nuolatinis disbalansas. Seni jėzuitai mėgsta sakyti: „Agis quid agis!“ (Daryk, ką darai!). Jei meldiesi, tai melskis; jei vedi pamoką mokykloje, tai tą ir daryk; sukaupk dėmesį tam, ką darai. Jei reikia padaryti du dalykus, tai daryk juos skirtingu laiku, nes žmogaus energija yra ribota, ir tai gali būti saviapgaulė: aš meldžiuosi, darydamas kažką kitą. Bet taip neturi būti. Arba aš meldžiuosi, arba ne. Kas nesimeldžia, tas nepatiria to absoliutaus kontakto su Dievu, kuris reikalingas krikščioniškam gyvenimui.
Jūs esate studijų ir veiklos žmogus, Jūs turite didelę atsakomybę. Kaip Jums pavyksta melstis ar tiesiog ramiai būti Dievo akivaizdoje? Paprastai mes galvojame, kad galima arba melstis, arba virti ar užsiimti namų ūkiu.
Visko spėti neįmanoma, reikia apsispręsti: bėgant laikui ir su amžiumi išmokstama, kad reikalingas aiškumas, kam teikti pirmenybę, taigi, ką daryti, o ko ne. Taip, pavyzdžiui, ir maldai skiriamas reikalingas laikas, taip, kaip jo skiriame valgymui arba miegui. Tai atrodo esą iššūkiu ir įtampa; taip pat ir Jėzaus Draugijos gyvenime ji yra didelė. Visą laiką reikia atlikti daug dalykų, studijuoti arba melstis, nuolatinis disbalansas. Seni jėzuitai mėgsta sakyti: „Agis quid agis!“ (Daryk, ką darai!). Jei meldiesi, tai melskis; jei vedi pamoką mokykloje, tai tą ir daryk; sukaupk dėmesį tam, ką darai. Jei reikia padaryti du dalykus, tai daryk juos skirtingu laiku, nes žmogaus energija yra ribota, ir tai gali būti saviapgaulė: aš meldžiuosi, darydamas kažką kitą. Bet taip neturi būti. Arba aš meldžiuosi, arba ne. Kas nesimeldžia, tas nepatiria to absoliutaus kontakto su Dievu, kuris reikalingas krikščioniškam gyvenimui.
O jei Dievas neatsako?
Nepaliauti prašyti toliau. Dievo atsakymas yra: „Aš šalia tavęs, ar nepastebi?“ Ką mes tikėjime juntame, tai kad Dievas yra su mumis. Jėzaus vardas yra Emanuelis, Dievas su mumis. Dievas nėra žmogiška būtybė, kuri atsako tau žodžiais, savo buvimu arba parama. Žinoti, kad esi lydimas, tai yra tas suvokimas, kuris ateina, kai patiriamas Dievas.
Vertimas: t. Marco Hubrigas, SJ, Roma