Jėzuitai 2023 2 Esame vieni dėl kitų
4 Jėzuitai 2023 2 Mielieji jėzuitų bičiuliai, rėmėjai, misijos bendražygiai! Džiaugiamės vėl galėdami pasiūlyti jums naują žurnalo numerį. Daugumą straipsnių jame parašė jėzuitams artimi žmonės, mielai pasakojantys, kuo jiems reikšmingas ignaciškasis dvasingumas, kokia prasmė dalyvauti mūsų bendroje misijoje. Vartydami žurnalą sužinosite, kodėl mūsų bičiuliams svarbu palaikyti ryšį su jėzuitais, bendradarbiais, su kitais žmonėmis ir, žinoma, su Dievu. Tikiuosi, kad žurnale rasite įdomių, praturtinančių tekstų, o patirtys, kuriomis dalijasi jų autoriai, padrąsins puoselėti gerus tarpusavio santykius, juose atrandant prasmę ir džiaugsmą. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – Paskutinis skambutis Kauno jėzuitų gimnazijoje. Robertos Banevičienės nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė PROVINCIJOJE 1 Esu čia, tarp jūsų 4 Tikėjimas – ne siuntinys 29 Mylėti ir nepamiršti šypsotis MISIJA 6 Apie„raštinės sielovadą“ 9 Būti jėzuitų misijos bendradarbe 11 Dievą galima sutikti visur ISTORIJA 18 Jėzuitai Vilniuje 1939–1940 m. DVASINGUMAS 14 Kodėl turiu norėti daugiau? 17 Malda ir tiesa 28 Orat pro ecclesia et societate IN MEMORIAM 22 T. Kazimierą Ambrasą, SJ, prisimenant 26 „Kai pašauks mane Velykų varpai...“
1 Mielosios seserys ir brangūs broliai, „Aš esu vartai, – sako Jėzus, – ir kas suras tuos vartus, tas pro juos įeis ir išeis.“ Pro vartus avys eina į ganyklą, per Kristų, kaip duris, žmonės eina į gyvenimą, į jo pilnatvę. Kristus yra vartai arba durys į gyvenimą. Kaip šioje evangelijos ištraukoje minimi vartai susiję su proga, dėl kurios susirinkome? Kadangi iš Romos atvykau palaiminti šio altoriaus, pirmiausia ir kyla klausimas, kodėl altorius būtent toks? Kontekstą suprasti padės trumpa istorinė apžvalga. Šv. Jonų bažnyčia yra Lietuvos krikščionybės kelio simbolis. 1387 m. pradėta, 1426 m. baigta statyti. XVI ir XVII a. perstatyta. 1737 m. bažnyčią nusiaubė gaisras. Ant gotikinės bažnyčios pamatų Jonas Kristupas Glaubicas 1738–1748 m. ją atstatė baroko stiliumi. 1827– 1828 m. iš bažnyčios pašalintas barokinis interjeras, ji tapo neoklasicistinė. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta ir smarkiai apgadinta. Nuo 1991 m. vėl naudojama kaip šventovė, taip pat kaip universiteto akademinių švenčių vieta. Prisiminkime, kad dar 1578 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Steponas Batoras 1570-aisiais jėzuitų įkurtą kolegiją pertvarkė į Academia et Universitas Vilnensis Societatis Iesu. ...Naujasis altorius bažnyčioje išsiskiria. Pirmiausia į akis krinta tai, kad jį sudaro Kristaus monograma. Viena vertus, IHS yra Jėzaus vardo santrumpos raidės, antra vertus, tai yra ir frazės Jesus hominum salvator („Jėzus, žmonijos gelbėtojas“) sutrumpinimas. Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad altorius simbolizuoja Kristų ar turi jo vardą. Jėzų Kristų garbiname kiekviename altoriuje. Tą aiškiai parodo kunigo gestai, altorių bučiuojant ir smilkant. Šventasis Euzebijus klausia: „Argi altorius yra kas kita nei Kristaus Kūno atvaizdas?“; šventasis Ambraziejus rašo: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas yra ant altoriaus.“ Jėzus yra altoriuje, o altorius yra vieta, kur duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Taip pat galime prisiminti doksologiją, Dievo pagarbinimo frazę, kai kunigas sako: „per jį, su juo ir jame“. Altorius paauksuotas – padengtas brangia medžiaga. Ši spalva atsispindi ir didžiajame altoriuje, jo tabernakulyje. Tai, kas vyksta ant altoriaus, t. y. duonos virsmas Kristaus Kūnu, saugoma tabernakulyje. Jei norite, įžvelkite sąsają, medžiagos ir spalvos dermę. Ir vienur, ir kitur gyvena Jėzus, net kai tabernakulis tuščias ar nenaudojamas. Tai ne tik saugojimo vieta, bet ir simbolis. Jono evangelijoje Kristus sako: „Aš esu vartai“, – ir tai buvo mūsų atspirties taškas. Per vartus ar duris, kurios yra Kristaus metafora, žmogus pasiekia gyvenimo pilnatvę čia, žemėje, o vėliau – ir amžinajame gyvenime. Kas galėtų paneigti, kad Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas daro mūsų gyvenimą laimingą, mus praturtina ir sustiprina. Drauge galime galvoti apie tai, ko Jėzus niekada nesakė ir nebūtų pasakęs, – kad JIS yra altorius. Tačiau, jei kalEsu ČIA, tarp jūsų... Popiežiškosios vokiečių ir vengrų kolegijos Romoje rektoriaus t. Gernoto Wisserio, SJ, sukūrusio naująjį Vilniaus šv. Jonų bažnyčios altorių, homilija šv. Mišiose šventinant naująjį altorių.
PROVINCIJOJE bėdamas apie save Jėzus vartoja durų metaforą, tai ir altoriaus metaforą galėtume priskirti JAM, nes per JĮ pasiekiama gyvenimo pilnatvė. „Aš esu vartai“ – viena iš septynių Jėzaus ištartų frazių „aš esu“. Jis sako: aš esu duona, šviesa, vartai, ganytojas, prisikėlimas ir gyvenimas, kelias, tiesa ir gyvenimas, vynmedis. Tačiau metaforinė konotacija – juk žmogus nėra durys – nurodo į kitą tikrovę, padeda suprasti išganingąjį Dievo veikimą Jėzuje Kristuje. Duona, šviesa, vartai ar durys ir ganytojas – tai įvaizdžiai iš kasdienio gyvenimo, padedantys suvokti Dievo veikimą mūsų kasdienybėje, suprasti Jėzaus Kristaus veikimą. Šiuos terminus priskiriame predikatiniams apibrėžimams. Durų metafora Jėzus save apibūdina tiksliau. „Aš esu altorius“ taip pat būtų predikatinis ego eimi (graikiškai – „aš esu“) paaiškinimas. Tačiau kalbama ne tik apie Jėzaus apibūdinimą, kalbama ir apie patį jo BUVIMĄ. Prisiminkime Mozės ir degančio krūmo istoriją. Dievas apsireiškia Mozei kaip „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Vieta, kur Mozė susitinka su Dievu, degantis krūmas, yra šventa žemė. Dievas apibrėžia save kaip Esantįjį. Evangelijose taip pat yra keletas vietų, kuriose Jėzus vartoja ego eimi ne predikatyviai, bet absoliutine prasme. Tą pastebime, šią frazę į vokiečių kalbą versdami „Aš esu TAI“. Galbūt vokiškai šis tai skamba netgi geriau. Jėzaus susiejimas su šiuo altoriumi, altoriaus metafora, padeda mums suprasti, kad Jėzus Kristus yra ČIA. Čia ir dabar. Ši absoliuti ego eimi nuostata reiškia, kad Jėzus Kristus yra čia, altoriuje, bažnyčioje, bet ne tik joje – jis yra pasaulietinėje aplinkoje universitete per šventes ir minėjimus. Altoriaus žinią „aš esu čia“ per bažnyčios istoriją galima suprasti ir kaip naujojo Lietuvos krikščionybės kelio etapo ženklą. „Aš esu čia, tarp jūsų“, – sako Kristus. „Aš esu čia“, – liudija altorius kaip Kristaus Kūno įvaizdis. Iš vokiečių kalbos vertė Skaistė Volungevičienė 2
PROVINCIJOJE Dar 2016-aisiais, minint Vilniaus šv. Jonų bažnyčios atšventinimo 25-metį, kilo mintis įrengti naują altorių. Mat iki šiol buvo naudojamas universiteto senato stalo segmentas. Altoriui projektuoti pakviečiau Austrijos jėzuitą ir architektą t. Gernotą Wisserį. Jis jau buvo suprojektavęs ne vienos koplyčios interjerą ir įrengęs modernų altorių barokinėje Insbruko jėzuitų bažnyčioje. Sukurti tinkamą altorių Šv. Jonų bažnyčioje buvo didžiausias iššūkis. Bažnyčia yra naudojama ne tik liturgijai, bet ir Vilniaus universiteto renginiams, koncertams, filmavimams... Altorius turėjo būti toks, kad jį būtų galima lengvai nustumti nuo pakylos. Paprastai altorius bažnyčioje būna pats stabiliausias objektas, o Šv. Jonų bažnyčioje – atvirkščiai, jis yra pats mobiliausias. Atvykęs į Vilnių, t. Gernotas apžiūrėjo ir Šv. Kazimiero bažnyčią, kuriai vėliau suprojektavo skaitymo pultą, bei jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią Kaune, kuriai suprojektavo modernų stiklinį altorių. Jis ilgai vaikštinėjo po Jonų bažnyčią, įvairiais rakursais fotografavo erdvę ir netrukus atsiuntė pasiūlymą. Altorius turėtų būti paauksuotas, tarsi atkartojantis senojo altoriaus ir tabernakulio spalvą, iš karto pastebimas ir matomas net tada, kai renginių metu bus nustumtas už grotelių. Šią idėją jis paaiškino ir savo homilijoje šv. Mišiose šventinant altorių. Iš pradžių ketinome įrengti stumdomą po- diumą, kurį būtų galima ištraukti į priekį, o kai reikia – nustumti už grotelių. Podiumą suprojektavo vienas Akademinio dramos teatro inžinierius. Tačiau konstrukcija, nors ir aliumininė, pasirodė per sunki ir nepatogi naudoti. Tad pasirinkome antrą variantą – altorių ant ratukų. Meistrų, medžiagų paieškos, altoriaus gamyba ir auksavimas užtruko keletą metų. Tad labai džiaugėmės 2023-iųjų Velyknaktį galėdami švęsti jau prie naujo altoriaus. Sumanūs bend- ruomenės vyrai pritaisė ratukus, ir mūsų altorius tapo judrus. Tiek altoriaus išvaizda (Jėzaus monograma), tiek jo mobilumas man kalba apie jėzuitų ir Šv. Jonų bendruomenės gebėjimą prisitaikyti prie situacijos, kai bažnyčia tenka dalintis su kitais. Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems įgyvendinant altoriaus projektą. Pirmiausia – Betzatos bendruomenės dirbtuvėse jį pagaminusiam Ričardui Lygnugariui ir altorių auksavusiai Laurynai Kiškytei. Taip pat dėkojame bažnyčios bendruomenės nariams – grafikos dizaineriui Mariui Žalneravičiui ir juvelyrei Laimai Kėrienei, – globojusiems projekto įgyvendinimą. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ, Šv. Jonų bažnyčios rektorius Vyginto Jankausko nuotraukos 3
PROVINCIJOJE „Mūsų vis mažiau, bet kartu ir daugiau“, – sakė provincijolas t. Bernhardas Bürgleris, sveikindamas Centrinės Europos jėzuitų simpoziumo dalyvius. Jis taikliai įvardijo dvejopą vyksmą provincijoje. Viena vertus, mažėjantis pašaukimų skaičius skatina peržvelgti kai kurių ligšiolinių apaštalinių veiklų tikslingumą. Antra vertus, jėzuitų pareigas mokyklose, jaunimo programose ar kitur vis dažniau perima pasauliečiai, kuriems taip pat brangus igna- ciškasis dvasingumas. Į kasmetinį provincijos jėzuitų susitikimą, vykusį Vokietijoje balandžio 11–14 dienomis, pirmą kartą buvo pakviesti ir bendradarbiai. 180 dalyvių, tarp jų 40 pasauliečių, kelias dienas drauge svarstė, kaip gyventi tikėjimu ir jį perduoti kitiems. Simpoziume dalyvavo ir jaunų žmonių, kurių buvo paprašyta pasidalinti savo tikėjimo patirtimi. Jaunimas nuo šv. Ignaco laikų yra prioritetinė Jėzaus Draugijos misija, todėl džiugu, kad jėzuitai skyrė laiko klausytis jaunimo atstovų liudijimų. Vienas iš pagrindinių pranešėjų, Jėzaus Draugijos dvasingumo konsultorius t. Jamesas Hanvey priminė Bažnyčios svetingumo reikšmę. Svetingoje Bažnyčioje kiekvienas yra laukiamas su savo asmenine istorija. Jis priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad Bažnyčia yra „išeinanti“ (Chiesa in uscita), taigi neliekanti toje pačioje vietoje, nuolat išeinanti iš savęs dėl kitų. T. Hanvey taip pat padrąsino iš naujo atrasti tylos dovaną ir nebijoti pakviesti į tylą jaunų žmonių. Joje įmanoma išgirsti Dievo kalbinimą ir atpažinti jo buvimą. Nepaisant nuogąstavimų, kad dabartiniam jaunimui sunku, ar net neįmanoma, išbūti tyloje, dažnas nustemba, supratęs, kad tyla itin reikalinga, o jos patirtis – labai stipri. Ne vienam iš jaunųjų simpoziumo dalyvių gyvenimo kryptį padėjo atrasti Vokietijoje ir Austrijoje veikiančios „Ateities dirbtuvės“ (Zukunftswerkstatt) – programa 17–30 metų žmonėms, ieškantiems savo vietos gyvenime. Trumpam savaitgaliui ar metams jie atsitraukia nuo savo kasdienės aplinkos ir skiria laiko maldai, tylai bei pokalbiams su bendraminčiais ir jėzuitais. Įstrigo jaunojo Corneliuso iš Vokietijos mintis, kad jis labiausiai vertina galimybę su jėzuitais kalbėtis visomis, neretai „nepatogiomis“, temomis. Jauni žmonės atsiveria, kai gali būti autentiški klausdami apie seksualinę moralę, tikėjimo tiesas ar Bažnyčią. Pamenu pašnekesį su jaunu austrų jėzui- tu Martinu prie pietų stalo. Jis darbuojasi Vokietijoje, Šv. Kanizijaus mokykloje, kurioje po pamokų vyksta intensyvi neformali veikla pagal unikalų principą „moksleiviai dėl moksleivių“. Susibūrę į ignaciškąją bendruomenę (Ignatianische Schüler*innen-Gemeinschaft, ISG), moksleiviai laisvalaikiu savarankiškai organizuoja užsiėmimus jaunesniems vaikams ir vadovauja grupelėms. Bendradarbiaudami komandoje, kurią sudaro jėzuitai Rasa Darbutaitė, Jėzuitų komunikacijos atstovė Tikėjimas – ne siuntinys, kurį galima perduoti Christiano Enderio nuotraukos 4
PROVINCIJOJE ir pasauliečiai, jie išmoksta prisiimti atsakomybę ir konkrečiai kuria bendrystę. Jėzuitas Martinas pasakojo, kad moksleiviai drąsiai kelia klausimus, kuriais ne visada atvirai diskutuojama viešajame diskurse, ypač vokiečiakalbėse šalyse. Tarkime, kaip gali būti, kad Dievas visus be išlygų priima ir myli, jei nuolat matome akivaizdų blogį ir kančią? Lietuvos jėzuitų jaunimo sielovados programos Magis koordinatorė Akvilė dėkojo, kad jėzuitai būna drauge su jaunimu. Ji dar kartą priminė, kad neretai iškalbingiausiai liudija tos akimirkos, kai tiesiog esama šalia, nors jėzuitams, neretai turintiems kelias tarnystes, „tiesiog būti“ pamažu tampa nemenku iššūkiu... Savanorė Monika liudijo, kad ją augina drauge su Magis klubo nariais išgyvenama socialinė patirtis: susitikimai senelių namuose, jaunuolių kolonijoje. Jauni žmonės nebijo susitikti su tikrove, kuri ne visada yra vien smagus pasėdėjimas prie arbatos. Jaunųjų bendrakeleivių pasidalijimai patirtimis įkvėpė entuziazmo tęsti bendrą tikėjimo kelionę. Po simpoziumo vis ataidi arkivyskupo emerito Ludwigo Schicko pasakyti žodžiai, kad tikėjimas – ne siuntinys, kurį būtų įmanoma perduoti. Tikėjimą svarbu liudyti savo gyvenimu – tik taip jis pasieks kitų širdis. 5
MISIJA Ačiū mano nuostabiajai mamytei, kurios dėka parapija ir bažnyčia nuo pat kūdikystės buvo tarsi antrieji namai. Tuomet, dar sovietų okupuotoje Lietuvoje, slapta su parapijos jaunimu susirinkę švęsdavome bažnytines šventes, dalyvaudavome spektakliuose, išvykose, rekolekcijose, religinių filmų peržiūrose. Buvo įprasta, kad visais parapijos reikalais ir veikla rūpinasi kunigai, kuriems padeda seselės vienuolės, o pasauliečiams reikia tiktai ateiti ir dalyvauti. Niekuomet nesvajojau, kad aš galėčiau dirbti kartu su dvasininkais. Tai atrodė neįmanoma ir apskritai – pernelyg šventa, nes visuomet žinojau, kad vienuole tik- rai nebūsiu. Pirmoji pažintis su jėzuitais jau nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje – Šiaulių šv. Ignaco bažnyčioje. Labai mielas ir draugiškas t. Stasys Kazėnas kantriai priglaudė mūsų jaunimo maldos grupelę. Čia pirmą kartą sutikau ir iš JAV atvykusį t. Antaną Saulaitį, kuris buvo tarsi ateivis iš kitos planetos. Nepaprastai malonus, linksmas, pribloškiančiai atidus kiekvienam, net ir mums, vaikams. Jis pasakojo apie darbą misijose ir parapijose, apie tai, kaip pasauliečiai kituose kraštuose susitelkia ir įgyvendina įvairias sielovadines bei socialines iniciatyvas, savanoriauja, drauge su kunigais rūpinasi savo bendruomenėmis ir jų narių poreikiais. Visa tai skambėjo Birutė Norvaišaitė O’Brien Apie „raštinės sielovadą“ Misijos atstovai: (iš kairės) Audrius Polikaitis, t. Vaidas Lukoševičius, SJ, Elytė Rėklaitis, Rimas Domanskis, Birutė O‘Brien su svečiais iš Lietuvos ir Austrijos: Gražvydu Bareišiu, t. Vidmantu Šimkūnu, SJ, Martinu Tanzeriu. 6
MISIJA gražiai ir keistai. Nejaugi ir mes, vaikai, esame svarbūs ir kviečiami kažkam daugiau? Nors universitete studijavau filosofiją ir teologiją, niekuomet savo ateities nesiejau su darbu sielovados srityje. Atvykusi gyventi į JAV nustebau, kad Pasaulio lietuvių centre įsikūrusioje Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos raštinėje mane pasitiko ne kunigas, o pasaulietė moteris, penkių vaikų mama Daina Čyvienė. Jai parodžius draugišką dėmesį ir pakvietus pradėjau lankytis Misijoje. Tuo metu čia darbavosi ir t. Antanas Saulaitis. Prisipažįstu, kad turėjau labai menką nuovoką apie sielovadą, savanorystę, tarnavimą kitiems. Darbą parapijos raštinėje įsivaizdavau tiesiog kaip sekretoriavimą, tik kiek šventesnėje vietoje – skambučiai, laiškai, kelios sąskaitos, pasikalbi su kunigu ar parapijiečiu, persižegnoji – ir viskas, ar ne? Tuoj bus šešeri metai, kai drauge su lietuviais kunigais jėzuitais darbuojuosi jų rūpesčiu įkurtoje Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte. Nepaprastai daug išmokau iš t. Antano, t. Vaido, Dainos bei kitų bendradarbių ir pagaliau galiu atsakyti, ką reiškia dirbti Misijoje. Pirmiausia ir svarbiausia yra kasdienė „raštinės sielovada“ – kiekvienam atėjusiam patarnauti su meile, dėmesiu, kantrybe ir pagarba, priimant jo džiaugsmą, rūpestį ar skausmą. Nuo šypsenos, išklausymo, pagelbėjimo skambučiu gydytojui ar į vaistinę, kai žmogus negali susikalbėti angliškai, iki mažos (ar didelės) socialinės arba emocinės pagalbos, apkabinimo ir pabuvimo drauge. Į Misiją žmonės ateina ne tik turėdami konkretų reikalą dėl sakramentų, bet ir tuomet, kai jaučiasi vieniši, liūdni, o dažnai – kai jau nebežino, kur kitur kreiptis. Be abejo, Misijoje reikia tvarkyti ir administracinius, finansinius, lėšų telkimo reikalus, ieškoti žmogiškųjų išteklių, organizuoti liturgiją, sak- ramentų teikimą bei įvairius renginius, aktyviai dalyvauti arkivyskupijos gyvenime. Nuostabiausia, kad per visus šiuos darbo metus bent porą kartų per savaitę sulaukiu lankytojų, kurie vis pasidalija kokia nors ypatinga istorija apie lietuvius jėzuitus. (Žinoma, dažniausiai – apie t. Antaną Saulaitį, nes JAV Vėlinių Mišios su „Maironio“ lituanistinės mokyklos, kurioje mokosi apie 700 vaikų, moksleiviais Misijos direktorius tėvas Vaidas kasmetinėje Užgavėnių šventėje 7
jis geriausiai visiems pažįstamas, bet ir kitus jėzuitus.) Žmonės papasakoja, kaip nuoširdžiai kunigas jėzuitas baisioje netekties situa- cijoje padėjo ir guodė, kaip su meile vaikelį pakrikštijo ir dar gražiai su visa šeima pabuvo. Kaip vyrui ar žmonai padėjo susitaikyti, kaip rūpestingai padėjo pasirengti santuokai, pagelbėjo ištikus dvasinei krizei, kaip šauniai su jaunimu dalyvavo ateitininkų ar skautų stovyklose, kaip šiltai ir su šypsena vis ranką prie bažnyčios paspausdavo ar laiškelį pasiųsdavo. Šios patirtys su lietuviais jėzuitais mano sutiktus Misijos raštinės lankytojus palietė visam gyvenimui – vieniems pasiliko kaip šiltas ir mielas prisiminimas, kitus paskatino įsitraukti į įvairiausias tarnystes ir veiklas, trečius įkvėpė visam gyvenimui tapti uoliais jėzuitų bičiuliais, bendradarbiais ir rėmėjais. Lietuvių jėzuitų yra itin mažai, todėl taip nuostabu matyti, kiek daug žmonių ir gyvenimų jie sugeba paliesti ir keisti, ištikimai ir su meile tarnaudami kitiems. Misijoje jėzuitai kasdien teikia konkrečią ir realią pagalbą, dovanoja savo laiką, patarnavimą, šypseną, palydėjimą – taip po gabalėlį išdalindami save ir savo gyvenimą kitiems. Pradėjusi dirbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje, kurį laiką vis savęs klausiau, kodėl mane Dievas atvedė būtent čia? Tuomet neturėjau atsakymo, bet šiandien žinau – man tai pats prasmingiausias ir geriausias darbas pasaulyje, nors tikrai ne lengviausias. Iš jėzui- tų išmokau, kad esame vieni dėl kitų, kad tai yra mūsų tarnystės tikslas ir esmė. Kiekvieną dieną džiaugiuosi privilegija drauge su mūsų nuostabiais tėvais jėzuitais tarnauti išeivijos lietuvių Misijos ir bendruomenės žmonėms. MISIJA Vienas iš daugelio Misijos renginių – gyvūnėlių palaiminimas Arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ (dešinėje), atvykęs suteikti Sutvirtinimo sakramento Misijos jaunimui su katechete Grasilda Reinys, t. Vaidu ir Birute 8
Į pirmą gimnazijos tėvų komiteto susirinkimą ėjau nelabai drąsiai. Pamenu, atsisėdau (aišku, kažkur gale) ir išpūtusi akis bandžiau perprasti, kas čia vyksta. Aktyviai dalyvauti tėvų veikloje man nėra naujiena. Kad ir kurioje įstaigoje buvo ugdomi mano vaikai – darželyje ar pradinėje mokykloje, – visur mielai įsitraukdavau, padėdavau auklėtojoms ir mokytojoms, burdavau tėvus bendrai veiklai ir atstovaudavau klasei tėvų atstovų susirinkimuose. Tačiau jėzuitų gimnazijoje kai kas buvo visiškai kitaip – iškart jautėsi, kad čia visi labai bendruomeniški, drąsiai reiškia nuomonę, siūlo ir ieško sprendimų, kad gimnazija veiktų sklandžiau, o vaikai jaustųsi geriau. Buvo akivaizdu, kad tėvai čia buriasi ne dėl „pliusiuko“, nes taip įprasta, taip reikia švietimo įstaigose, bet dėl to, kad iš tiesų nori imtis praktiškų darbų. Toks veikimo būdas man labai patiko – pagaliau pajutau radusi seniai ieškotą bendruomenę, kurios nereikia raginti, stumti ir prašyti. Atvirkščiai – idėjas įgarsinti darėsi pavojinga, nes jas kiti girdėdavo ir – žiūrėk – traukinys jau važiuoja, idėja virsta realybe. Žinoma, juokauju, iš tiesų labai gera būti girdimai, matomai ir vertinamai. Kiekviena iniciatyva man, gimnazijoje tik pirmuosius žingsnius žengiančiai mamai, kėlė nuostabą, kiek daug gali šita bendruomenė. Svarbiau netgi ne kiek gali, o kiek daug ji nori nuveikti. O kad tai daryti būtų paprasčiau, visiems suteikiama galimybė įgyvendinti savo idėjas keliose srityse. Tam buriamos keturios darbo grupės: ugdymo, renginių, iniciatyvų ir projektų bei paramos organizavimo. Apsvarsčiau, kad daugiausia galiu duoti bendruomenei padėdama organizuoti įvairias šventes, talkas ir kitus renginius. Tą pačią veik- los sritį pasirinkau ir antraisiais metais klasės deleguota į tėvų komitetą. Ramutė Šulčienė Ką man reiškia būti jėzuitų misijos bendradarbe? MISIJA Su sūnumis Domantu ir Roku 9
MISIJA Pirmieji mano metai gimnazijoje sutapo su laiku, kai po ilgų karantinų vėl atsivėrė mokyklos, tačiau drauge išliko daug rizikų. Todėl pirmiausia dėmesį teko sutelkti ne į šventes, ne į tai, kaip nudžiuginti bendruomenę – mokytojus, administraciją, vaikus, – bet kaip ją apsaugoti. Tuo rūpinosi visos darbo grupės, pavyzdžiui, savanoriavome patys testuodami vaikus ir būrėme šiai savanorystei savo klasių tėvus. Šis susitelkimas leido saugiai įgyvendinti ir keletą smagių bei prasmingų iniciatyvų. Pavyzdžiui, man teko laimė prisidėti prie advento vainikų akcijos. Tai yra visą mokyklos bendruomenę suburiantis renginys, kai savanorių ruoštus advento vainikų rinkinius už auką gali įsigyti gimnazijos šeimos. Keturias advento savaites nuostabūs vainikai džiugina vaikus, tėvus ir net senelius bei giminaičius, o surinktos aukos skiriamos gimnazijai. Šiemet akcija sulaukė ypatingo pasisekimo, nors – prisipažinsiu – turėjau dvejonių, ar pusė iš 500 paruoštų vainikų rinkinių neliks mums patiems, akcijos organizatoriams (užbėgdama už akių galiu pasakyti, kad jų trūko). Dvejones ir baimes nuostabiai sklaidė kiti tėvų komiteto nariai. Tai neabejotinai ir yra bendruomenės galia – po vieną veikti sunkiau, gali atrodyti, kad neįmanoma, o veikiant bendrai – neįmanomų misijų, rodos, nebelieka. Ne tik tarp tikinčiųjų, bet ir visoje visuomenėje dažnai vartojami žodžiai: bendruomenė, bendrystė, bendradarbiai, bendradarbiauti. Pastebiu, kad kartais jie virsta negyva terminija, tuo, kas padeda patvirtinti dar vieną projektą. Juokaudama galiu sakyti, kad, kaip filologijos studijas baigusi moksleivio mama, tokiuose žodžiuose visų pirma matau šaknį bendr-, na, ir dar darb-. Tačiau, rimtai kalbant, man jie nėra tuščiaviduriai – visada buvo svarbūs, tik turinio, kuriuo galėčiau užpildyti, teko pasidairyti, palaukti. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, ką vis dėlto man reiškia būti jėzuitų gimnazijos bendruomenėje, sakyčiau, jog tai yra pats gryniausias įrodymas, kad labiausiai augame užmezgę santykį su kitais žmonėmis. Pabaigoje – apie laiką, kurio visiems trūksta, ir kaip viską suspėti. Ar lengva derinti įsipareigojimus šeimai, darbui ir bendruomenei? Ne visada, kartais po truputį nukenčia visi, bet kur kas dažniau visi laimi, nes visa, ką gavau geriausio čia, tėvų bendruomenėje, nešuosi į šeimą ir pritaikau darbe. Ir, žinoma, atvirkščiai. Be to, jaučiu absoliutų palaikymą iš šeimos – nė karto nesu sulaukusi klausimo ar priekaišto šeimoje dėl gimnazijai skiriamo laiko. Prisidėti prie jėzuitų gimnazijos bendruomenės visai mūsų šeimai yra vertybė, mes didžiuojamės būdami jos dalimi. 10
MISIJA Br. Juozapas Glėbas, CFX Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo insulto mirė Pranciškaus Ksavero brolijos vienuolis. Draugai buvo pakviesti paminėti brolio ir užrašyti asmeninių prisiminimų apie jį. Vienas buvęs jo mokinys ir gimnazijos bėgikų komandos narys apie velionį brolį, buvusį moksleivių trenerį, rašė: „Brolis yra priežastis, kodėl aš kiekvieną rytą iki šiandien bėgioju. Nežinojau, kodėl paskutiniame mūsų komandos susitikime jis mums rekomendavo nenustoti bėgioti. Dabar supratau, kad kasdienė bėgimo mankšta penktą valandą ryto tyloje ir vienumoje yra mano kelias artėti prie Dievo maldoje.“ Kaip suprasti šio alumno žodžius? Žinoma, brolis vienuolis tuo metu tiesiai nekalbėjo apie Dievą, bet tikėjimo patirties sėkla pradėjo augti berniuko sieloje, ypač po gimnazijos rekolekcijų. Dažnai būna, kad mokytojai kalba apie kokį nors gerą dalyką, gal fizinę sveikatą, o mokinys tuose žodžiuose randa dvasinę prasmę. Prieš 40 metų pradėjau dalyvauti mokinių rekolekcijose JAV, o dabar tai tęsiu Vilniaus jėzuitų gimnazijoje Lietuvoje, pirmiausia – su vienuoliktokais ir dvyliktokais. Dažnai mūsų sielovados komandos organizuoja „Kairos“ ir „TEKo“ rekolekcijas (TEK – Teens encounter Christ, Jaunimas susitinka Kristų). Tris ar keturias dienas mokiniai būna kviečiami atsitraukti nuo chronos laiko, kai esame labai užimti, ir per rekolekcijas visiškai atsiduoti buvimui kairos laike, kai galima neskubėti. Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijų abiturienDievą galima susitikti visur 11
tai mokslo metų pabaigoje dažnai sako, kad minėtų rekolekcijų patirtis jiems buvo vienas iš stipriausių ir labiausiai atmintin įstrigusių išgyvenimų, kuriuos malonu prisiminti. Išoriškai rekolekcijos, dažniausiai vykstančios VJG stovyklavietėje Guopstose, atrodo labai paprastai: grupė žmonių kartu gyvena, kartu valgo, klauso sielovados komandos pateikiamų mąstymų, susijusių su rekolekcijų tema, turi laiko pasidalinti mintimis mažose grupelėse, meldžiasi asmeniškai, dalyvauja bendrose maldose ir liturgijoje, mankštinasi ir turi laiko tylai. O tuo metu „kažkas kažkaip įvyksta“ – mes dažnai giedame: „Kairos prie Guopstų vyksta, kliūtys nyksta, draugystė auga.“ Mane kaskart maloniai nustebina rekolekcijų dalyvių įspūdžiai: vienas atsimena kurio nors vadovo žodžius, kitas pasako gilių asmeninių įžvalgų arba papasakoja apie pokalbių patirtį mažose grupelėse, kur gali laisvai pasidalinti savo širdies troškimais, dar kitą palietė giesmės arba liturgija. Daug dalyvių itin vertina tylos laiką. „Kairos“ rekolekcijos siūlo raktą, padedantį suprasti, kad Dievas gali veikti visose gyvenimo srityse. Rekolekcijų struktūra jas atliekančiam padeda susikaupti, patirti Šventąją Dvasią, asmeninį ir bendruomeninį jos veikimą. Bendruomenė yra kaip kontekstas, per pokalbius kiekvienam padedantis labiau suprasti savo gyvenimą, ir atrama, skatinanti stengtis geriau pažinti save ir savo draugus. Tačiau rekolekcijų dalyviai ypač vertina tylą, kai po meditacijos gali susikaupę pasilikti konferencijų salėje, vėliau išeiti į lauką ir stebėti gamtos grožį, pabūti koplyčioje ar savo kambaryje ir leisti Dievo Dvasiai įkvėpti jų sielas. „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių, ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Pastebėjau, kad ne tik rekolekcijose, bet ir tikybos pamokose meditacijos visada daro įspūdingą poveikį. Mokiniai spontaniškai ir drąsiai pasakoja, – kartais su džiaugsmo ašaromis, – kad buvo gera, kad galbūt pirmą kartą galėjo pajusti, kas yra tikra paguoda. Taip gilėja jų suvokimas, kad Dievo Dvasia gyvena mumyse ir mus įkvepia. Kartais moksleivis sako, kad yra netikintis, gal net ateistas, bet kartu pripažįsta, kad kažkuris rekolekcijų elementas jį ypač palietė. Sunku paaiškinti, kas darosi jo širdyje, bet MISIJA „TEKo“ rekolekcijose. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotraukos 12
MISIJA negalima paneigti, kad jos gelmėje jaunas žmogus pajunta kažkokį dvasinį impulsą. Rekolekcijų vadovui nereikia mokinio patirties aiškinti teologiškai – tik priimti ir pasidžiaugti, kad Dievo Dvasia ataidi jo dvasioje, ir toliau maloniai nustebti, kai rekolekcijų dalyvis ima savanoriškai tarnauti kitiems ir vis labiau patiria draugystę savo bendruomenėje. Alumnai taip pat nori dalyvauti rekolekcijose kartu, nori kartu švęsti šv. Mišias ir vėl ragauti Dievo malonės vaisių. Rekolekcijoms baigiantis, vadovas ar vadovė paprastai kalba apie siuntimą tarnauti arba veiklią meilę. Veikli meilė ir krikščioniška tarnystė ateityje ir yra rekolekcijų vaisiai. Dažnai katalikiškos gimnazijos siūlo mokiniams dalyvauti įvairiose tarnystėse ir pratęsti rekolekcijų patirtį bei auginti jų vaisius savo gyvenime. Vis prisimenu, kaip vienas tikybos mokytojas vadovavo krikščioniškai tarnystės programai Bostone. Mokiniai aplankė vargšų valgyklą, ruošė maistą, valgė vakarienę ir susitiko su žmonėmis. Kitą dieną praleido su moterimis, kentėjusiomis nuo AIDS ligos. Kalėdų šventei artėjant, mokiniai teiravosi mokytojo, ar galėtų sugrįžti į tą slaugos įstaigą, atgabenti ir joje papuošti eglutę bei kartu su tomis moterimis pasivaišinti pica. Aš taip pat norėjau dalyvauti ir fotografuoti dienos patirtis. Viena moteris, sėdėjusi vežimėlyje, nusprendė nupiešti Kalėdų dekoracijas kiekvienai slaugos namelio gyventojai, sakydama: „Žinau, kad tai bus mano paskutinės Kalėdos šiame pasaulyje. Noriu palikti dovanų savo draugėms.“ Berniukai padėjo jai papuošti eglutę, nes jos kūnas jau buvo labai silpnas. Paskui visi bendravo, kartu valgė picą ir dalijosi Kalėdų džiaugsmu – tikra Eucharistija, nes buvo ne tik vaišinamasi, bet ir dalijamasi meilės duona su kitais. Grįžę į gimnaziją po Kalėdų atostogų, išgirdome liūdną žinią – ta nuoširdi moteris mirė. Bet mirtis nebuvo eilinė. Slaugytoja rašė: „Kai mes su paciente sėdėjome Kalėdų šventėje, aplink buvo išdėliotos nuotraukos iš jūsų apsilankymo. Jose visų veidai spinduliavo džiaugsmą, draugystę, Dievo meilę. Moteris pasakė: „Dievas yra nuostabus“, – ir ramiai numirė.“ Programos metu niekas negali iš anksto numatyti, kokie galiausiai bus rekolekcijų vaisiai, bet galima sakyti, kad „Kairos“ tikrai veikia ir padeda Dievą sutikti visur. 13
DVASINGUMAS „MAGIS reiškia DAUGIAU: daugiau norėti, daugiau veikti, daugiau galvoti, daugiau svajoti. Ir turėti bendruomenę, kas šiais laikais, manau, yra sveika ir netgi reta, tačiau žmonėms reikalinga. Turėti bendruomenę, kurioje galima dalintis patirtimis, bendrauti, tiesiog džiaugtis ir liūdėti. Bendruomenė reiškia artumą, bendrystę ir buvimą kartu“, – pasakoja Magis klubo narys Andrius Kilius. Jis priduria, kad nuo kitų jaunimo organizacijų ar grupių Magis skiriasi narių tarpusavio glaudumu, mat klubai buria gana nedideles žmonių grupes: „Klubo veikla nėra orientuota į masiškumą – tai gana maža ir glaudi bendruomenė, kuri labai atvirai tarpusavyje kalbasi ir artimai bendrauja. Didesnėse bendruomenėse, manau, žmonės negali vieni kitiems parodyti tiek dėmesio, kaip Magis nariai, būdami nedidelėje kompanijoje.“ Andrius taip pat atkreipė dėmesį, kad į Magis veiklas gali įsitraukti ir vyresni nei įprasta kitoms jaunimo organizacijoms ar bendruomenėms žmonės. „Magis klubo veikla atliepia jaunų suaugusiųjų poreikį būti bendruomenėje, kurioje galima atvirai dalintis išgyvenimais ir patirtimis“, – sako Andrius. Paklaustas, kaip Magis prisideda prie asmenybės augimo ir pokyčio kasdienybėje, klubo narys Žilvinas Vidmantas pasakoja: „Magis veikla man padeda trimis aspektais. Pirma, aš galiu sustoti nuo nuolatinio bėgimo ir peržvelgti, kokie buvo mano aukščiausi ir Neda Letukytė, Akvilė Minčinkaitė, jėzuitų jaunimo sielovados programos MAGIS organizatorės Kodėl turiu norėti daugiau? Jaunimo sielovados programa MAGIS kai kuriems jaunuoliams puikiai pažįstama ir artima, o kitiems – dar tik naujai atrandama patirtis bei bendruomenė. Ignaciškomis vertybėmis grįstą tikėjimo gyvenimą praktikuojantys 18–35 m. amžiaus žmonės magiu vadina savo bendraminčių ir draugų grupę arba laiką, skirtą savanorystei bei sielovadinėms praktikoms, ir, žinoma, savo asmeninį augimą tikėjimo ir maldos kelyje. Kodėl jauni žmonės buriasi į šią bendruomenę ir ko joje ieško, klausėme jų pačių. 14
DVASINGUMAS žemiausi „taškai“ savaitėse, mėnesiuose, kartais – metuose. Tai man padeda geriau suprasti, kur aš esu ir kur noriu eiti. Antra, gaunu progą išgirsti kitus žmones, jų išgyvenimus, suprasti kitas nuomones ir taip plėsti savo akiratį, lavinti empatiją. Galiausiai, mes su Magis klubu atliekame gerus darbus: einame į senelių namus, pas vargstančius žmones ir tokiu būdu darome pasaulį šiek tiek geresnį.“ Apie išskirtines savanorystės patirtis Magis bendruomenėje antrina ir klubo narė Ramutė Krasauskaitė: „Labai vertinu ėjimą į paribius ir susitikimus su tais žmonėmis, su kuriais paprastai nesusitiktum ir nesuvoktum jų gyvenimo kančios. Tai man padeda tobulėti ir būti empatiškai.“ Tarp tokių susitikimų – ir Magis jaunimo lankymasis nepilnamečių kolonijoje. „Pirmą kartą teko susidurti su nuteistais jaunuoliais. Turėjau išankstinių įsivaizdavimų ir nusistatymų, tačiau tai, ką gyvai pamačiau, šiek tiek pakeitė mano mąstymą – nėra viskas tik juoda ir balta. Žmonių gyvenimuose yra įvairių spalvų“, – patirtimi dalijasi Vilius Kaminskas. Vaikinas pasakoja, kad tiek savanorystė, tiek kitos klubo iniciatyvos skatina jį būti atviresnį, drąsesnį, lengviau priimti kitus žmones, pamatyti, kaip jie gyvena, su kokiais iššūkiais susiduria. Paklaustas, kodėl Magis dažnai kviečia klubų narius susitikti su stokojančiomis visuomenės grupėmis, Vilius sako, kad tokia veikla padeda nesusikoncentruoti į savo prob- lemas, bet pamatyti, kaip gyvena ir su kuo susiduria kiti. Be to, džiaugtis galimybe susidaryti visapusiškesnį visuomenės vaizdą. Ramutės nuomone, su Magis klubu yra galimybė „išeiti iš savo komforto zonos, kad suvoktume bei vertintume tai, ką patys turime. Dažnai pamirštame, kas yra svarbu, įsisukame į savo rūpesčius ir problemas, kurie atrodo itin reikšmingi, bet iš tiesų tai yra tik mažas trupinėlis... Tad padedame tiems, kuriems iš tikrųjų yra sunku.“ Klubo narė Kamilė Kilė svarstė apie patirtis, įgytas Magis veiklose, ir kaip jos atsispindi kasdienybėje: „Magis veiklose mokomės žvelgti į savo kasdienybę, peržiūrėti ją, atlikti dienos peržvalgą ir pamatyti aukščiausią bei žemiausią dienos tašką. Man tai padeda pastebėti Dievo duotus džiaugsmus ar sunkumus. Kitas svarbus dalykas – visos MAGIS sielovadinės praktikos labai ugdo ir augina. Praėjusią vasarą dalyvavau piligriminiame dviračių žygyje. Net nemaniau, kad galėsiu įveikti visą kelią dviračiu, tačiau atrodo, kad Magis augina netgi fizinę ištvermę, padeda įveikti save ir dviratis nebebūna baisus. Per įvairius mažus, kartais net savaime suprantamus, dalykus Magis keičia žvilgsnį, įpročius ir leidžia augti. Augti didesnei Dievo garbei.“ Mąstydama, ką asmeniškai reiškia priklausyti Magis bendruomenei, Kamilė prisiminė, kad ją sužavėjo Magis laisvė bendrauti vieniems su kitais, galimybė nuoširdžiai ir atvirai pasakoti apie savo gyvenimą, kylančius iššūkius ir nebijoti smerkimo, priešingai, sulaukti palaikymo. Merginą taip pat sužavėjo ignaciškasis dvasingumas ir Dievo ieškojimas kasdienybėje, dienos peržvalgos praktika, o pasidalijimai patirtimis „Magis ratuose“ suteikia galimybę pažinti vieniems kitus vis labiau, vis geriau žinoti, kuo gyvena šalia esantys žmonės, drauge džiaugtis ir palaikyti sunkesnėmis gyvenimo akimirkomis. Ramutė sakė: „Priklausyti Magis bendruomenei reiškia būti apsuptai mylinčių žmonių, su kuriais aš galiu dalintis viskuo – tuo, kas man sunku, bei tuo, kas džiugina. Ir suvokti, kad tie žmonės bus su manimi ir padės tuomet, kai bus sunkiausios akimirkos mano gyvenime.“ Kalbinti klubo nariai sutaria, kad prisidėti prie tokiais būdais auginančios ir įkvepiančios Magis bendruomenės – nesudėtinga, tačiau tam reikia tvirto nusiteikimo ir ryžto. „Reikia drąsos ateiti ir drąsos pabandyti prisidėti prie bendruomenės – mes gana laisvai priimame kiekvieną norintį. Be to, dar reikia smalsumo, noro atsiverti pačiam ir priimti kitus žmones. Žinoma, ir noro įsitraukti į veiklas“, – sako klubo narė Kamilė Kilė. 15
DVASINGUMAS Visi melstumėmės daugiau, jei melstis nuoširdžiai mums būtų patogu. Melstis vengiame dėl to, kad sunku išlikti sąžiningiems, kad tiesa mums kelia diskomfortą. Sąžiningumas emocijoms. Ar meldžiamės ant ko nors pykdami? Daugelis mūsų mano, kad pyktis yra nepriimtina emocija, todėl prieš išdrįsdami kreiptis į Dievą stengiasi įveikti pyktį (ar baimę ir kitas „blogas“ emocijas). Tačiau Dievas davė mums emocijų įvairovę, nes realiame gyvenime jų reikia. Prisiminkime Psalmių knygą. Čia pasirodo visos emocijos: džiaugsmas, padėka, viltis, ilgesys, pyktis, kerštingumas, nuoskauda, savigaila, pavydas. Galime sekti psalmininkų pavyzdžiu ir kiekvieną emociją perkelti į maldą, tikėdamiesi sulaukti pagalbos išgyvenimų sūkuryje. Sąžiningumas mintims. Ką galvoju iš tikrųjų? Gal sakau Dievui, kad noriu prisidėti prie šio pasaulio išgydymo? O iš tikrųjų galbūt manau, kad daug žmonių pateko į bėdą, nes patys suklydo ir jiems reikia iš to pasimokyti bei atsakyti už savo veiksmus? Manau, kad gailestingumo iš tiesų labiausia reikia „tik- roms“ aukoms, kurios yra nekaltos dėl įvairių nusižengimų ar blogų sprendimų? Taigi, jei būčiau sąžininga prieš Dievą, mano malda būtų tokia: „Aš tikrai nesu už tai, kad reikia padėti tik kai kuriems žmonėms. Primink man, kad visi žmonės yra Tavo mylimi ir kad man nedera spręsti už Tave. Aš vis labiau stengiuosi gyventi Tavo gailestingumu, bet nesu dar to pasiekusi.“ Sąžiningumas nuostatoms. Daugelis mūsų vis dar laikosi nuostatos, kad „kietas individualizmas“ yra dorybė. Tad jeigu sunkiai dirbsiu, turėčiau sugebėti pati išspręsti savo problemas ir pasiekti savo tikslus. Taip pat tikime mitu, kad krikščionis visada turėtų jaustis gerai ir vakare būti patenkintas savo diena. Tokiu atveju bloga savijauta, kova ir nesėkmės rodo, kad Dievas nėra su manimi arba nepritaria tam, ką darau. Trumpai sakant, atmetėme tiesą, kad Dievo tauta kenčia, užmiršdami, jog Dievo ištikimųjų kančios istorija ilga – tiek senovės Izrae- lio laikais, tiek praeities ir dabarties šventųjų gyvenimuose. Taigi, kai kenčiame, kovojame ar patiriame nesėkmę, galime imti manyti, kad Dievas nesilaikė savo dieviškosios sutarties dalies. Nustojame melstis, nes pykstame ant Dievo ir piktinamės tuo, kaip viskas klostosi. Sąžiningumas pažįstant save. Nuostabu, kaip nuoširdžiai maldai gali padėti kelios apmąstymų akimirkos! Mano galvoje sukasi planai, rūpesčiai, viltys ir atsakomybė. Bandau įsitraukti į maldą, bet tai beveik neįmanoma. Todėl leidžiu visoms toms įtemptoms mintims išplaukti iš manęs ir maldingai pažvelgiu į save. Jei atvirai išsakysiu, ką matau, mano malda gali skambėti taip: „Dangiškasis Tėve, šiandien jaučiuosi tokia vargana. Valandėlę pasėdėsiu čia (arba susisupsiu į antklodę lovoje) ir leisiu Tavo meilei bent trumpam mane apkabinti.“ „Viešpatie, dabar, kai išgyvenu šią būseną, man reikia gero pokalbio su draugu, kito žmogaus bendrystės. Padėk man artimiausiu metu užmegzti ryšį su [vardas]. Žinau, kad Tu nesitiki, jog visą laiką tvarkysiuosi viena.“ „Jėzau, pasikalbėkime apie dalykus, kurie šiandien man teikia džiaugsmo. Tai mane padrąsintų.“ Jei melstis tapo sunku, įvertinkite savo emocijas, mintis ir nuostatas. Svarbiausia, kad šis savęs įvertinimas taptų malda. www.ignatianspirituality.com/praying-the-truth/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Vinita Hampton Wright Malda ir tiesa T. V. Šimkūno nuotr. 17
ISTORIJA Minėdami Lietuvos sostinės 700 metų jubiliejų, negalime neprisiminti, kad jėzuitai buvo ir yra reikšminga šio miesto istorijos dalis. Jėzuitams Vilniuje drauge su miestiečiais ir visa Lietuva yra tekę patirti visko – ir šalto, ir karšto. Šįsyk paragaukime kartaus 1939–1940 m. įvykių ir patirčių kokteilio. Jame susiplakė patriotizmas ir nacionalizmas, prievarta ir artimo meilė, entuziazmas, rūpestis, atjauta, pasipiktinimas... 1939 m. rugsėjo viduryje Sovietų Sąjungai įsiveržus į Lenkiją, netrukus Raudonosios armijos okupuotas buvo ir Vilnius. Tuomet Kaune pasirodė ir keletas nuo karo bėgančių lenkų jėzuitų. Jie buvo priimti su meile ir provincijolo Benedikto Andruškos atjauta: „Dievas teapsaugo mus nuo šito. Mes patys galime kada nors atsidurti tokiame pačiame prakeiksme.“ 1939 m. lapkritį Bajėnų dvare gyveno šeši pabėgėliai jėzuitai – du tėvai ir keturi studentai (pora jų iš Liublino per Pinską atvyko į Vilnių, o iš čia – į Kauną). Beveik visi laukė (ir, atrodo, sulaukė) galimybės išvykti į Vakarus. Kaune panoro likti ir pasiprašė priimamas į Lietuvos provinciją tik t. Antanas Dambrauskas (Dąbrowskis, 1896–1947). Tai buvo Rytų apeigų kunigas, karo pradžioje darbavęsis Vilniuje (čia jėzuitai aptarnavo Rytų Dr. Liudas Jovaiša Jėzuitai Vilniuje 1939–1940 metais Šv. Kazimiero bažnyčios interjeras. XX a. 3–4 dešimtmetis. Šv. Kazimiero bažnyčios antspaudas. XX a. 3 dešimtmetis. 18
apeigų katalikų bendruomenę, kuri glaudėsi buv. Augustinų bažnyčioje Savičiaus gatvėje). Provincijolas labai džiaugėsi jo atvykimu, nes provincija stokojo patyrusių, formaciją baigusių tėvų, kurių stygius turėjo dar labiau atsiskleisti gresiančio tėvų vokiečių išvykimo akivaizdoje. Tėvas Dambrauskas galėjo būti priimtas Lietuvoje, nes buvo gimęs Vandžiogalos apylinkėse ir turėjo teisę į Lietuvos pilietybę. Lietuviškai kalbėjęs tik vaikystėje, kalbėti buvo primiršęs, tačiau galėjo skaityti ir tikėtasi, kad jis greitai įgus visokeriopai vartoti lietuvių kalbą. T. Antanas Dambrauskas gavo leidimą pereiti į lotynų apeigas ir iki mirties vaisingai darbavosi Lietuvoje – karo metais buvo Šiaulių rezidencijos vyresnysis, Pagryžuvio naujokyno rektorius, o galiausiai (1944–1947) – Kauno kunigų seminarijos dėstytojas ir dvasios tėvas. 1939 m. spalį Vilniaus kraštą perdavus Lietuvos Respublikai, provincijolas Andruška iškėlė klausimą, kam turėtų būti pavaldi Vilniaus jėzuitų bendruomenė. Jei ji liktų Didžiosios Lenkijos provincijolo jurisdikcijoje arba būtų pavesta Latvijos ir Estijos jėzui- tų vyresniajam, tai prieštarautų Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatui; nepriklausomos bendruomenės netoleruotų Lietuvos Respub- likos valdžia, tad realiausia galimybė buvo prijungti prie Lietuvos provincijos – pastarąją t. generolas ir pasirinko. Vargu, ar tėvas Andruška numanė, kokį kryžių jam uždeda šis sprendimas... Daugiausia galvos skausmo provincijolui sukėlė civilinės valdžios vykdoma ūmaus Vilniaus „atlietuvinimo“ politika ir konfliktai tarp lenkų ir lietuvių. Lietuvos jėzuitų provincijolui teko ginti Vilniaus jėzuitus nuo gresiančių represijų, išsaugoti jėzuitų namus ir gimnaziją ir rūpintis Vilniuje tolydžio gausėjančių lietuvių sielovada. Vilniaus jėzuitų gimnazijos bėdos Vilniaus jėzuitų gimnazijos veikimą jau buvo tekę pertvarkyti derinantis prie trumpalaikės sovietų valdžios; netrukus savo reikalavimus iškėlė ir naujoji lietuvių valdžia, tad 1939–1940 mokslo metai buvo kaip niekada sumaištingi. 1939 m. lapkritį į Vilnių nuvykęs Lietuvos provincijolas paprašė „lietuvių valdžios gimnaziją palikti ramybėje – valdžia tai pažadėjo, jei gimnazija sutiks su pertvarkymu pagal Lietuvos įstatymus, o žmonės bus lojalūs“. Tėvas B. Andruška liudija: „Pasitaręs su gerb. t. Vilniaus rektoriumi, suderinau reikalą su lietuvių valdžia: gimnazijai leista veikti, tik gimnazijos direktoriumi reikėjo paskirti Vilniaus krašto gyventoją arba lietuvį. Kadangi tarp vilniečių tėvų tokio nėra, paskyrėme gimnazijos direktoriumi pasaulietį, seną kolegijos mokytoją, kuris yra geras ir ištikimas žmogus. Į visas klases įvestas lietuvių kalbos mokymas, o pirmoje klasėje visko turi būti mokoma pagal Lietuvos mokyklų nuostatus.“ Kuriam laikui nuslopęs, 1940 m. gegužės mėnesį įtarus Lietuvos vyriausybės dėmesys Vilniaus jėzuitų gimnazijai vėl padidėjo, o reikalavimai peraugo į naują lygmenį. „ValISTORIJA Šv. Andriejaus Bobolės altorius Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje. Apie 1938–1940 m. 19
ISTORIJA džia pasakė, jog nieku būdu negali toleruoti galimybės, kad priešiški atvykėliai lavintų lietuvių jaunimą“; įspėta, kad 1940–1941 mokslo metais nė vienas vilnietis jėzuitas nebegaus leidimo mokyti mokykloje. Tai būtų reiškę finansinį gimnazijos krachą: vietoj mokykloje dirbančių saviškių reikėtų samdyti pasauliečius mokytojus, o jėzuitų bendruomenė neįstengtų sumokėti jiems algų. Kad gimnazija Vilniuje būtų išgelbėta, Lietuvos valdžia pasiūlė jėzuitams dvi išeitis: Kauno tėvams perimti Vilniaus gimnaziją savo žinion arba kurti atskirą lietuvišką gimnaziją. Svarstydamas šią dilemą, provincijolas Andruška visiškai atmetė pirmąją galimybę: „Taikingas lietuvių tėvų bendradarbiavimas su lenkų tėvais ugdant jaunimą atrodo visiškai neįmanomas – prives prie skandalingų vaidų, bus gadinami nervai ir sveikata, o Dievui nebus jokios garbės.“ Jam pritarė ir provincijos konsultoriai: jei valdžia likviduotų lenkišką kolegiją, lietuviai galėtų perimti jos pastatus, o naują gimnaziją, kuriai pastatų ir lėšų žadėjo skirti Lietuvos vyriausybė, turėtų pradėti kurti Kauno jėzuitų gimnazijoje dirbęs t. Jonas Kippas. Įtampos dėl Vilniaus lietuvių sielovados Į Vilnių ištisomis šeimomis pradėjus keltis naujakuriams iš Kauno, Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jałbrzykowskio paprašyta duoti leidimą lietuviams tėvams imtis sielovados Vilniuje lietuvių kalba. Šis prašymą kategoriškai atmetė, ir tik po daugel sunkumų t. Jonas Kippas galiausiai gavo leidimą darbuotis tarp specifinės Vilniaus „akademikų“ grupės – Marijos sodalicijos narių, Kauno jėzuitų gimnazijos alumnų. Arkivyskupas Jałbrzykowskis teisinosi „turįs Šv. Sosto dekretą, nurodantį nieko nekeisti“, ir leido suprasti, kad lietuvių jėzuitų misijai priešinasi vilniečiai jėzuitai Naujai užstatytas Vilniaus jėzuitų gimnazijos 3 aukštas ir skersvėjais garsėjęs Vilniaus jėzuitų namų koridorius. XX a. 3–4 dešimtmetis. Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Pietų Lenkijos jėzuitų provincijos archyvo Krokuvoje ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo. 20
ISTORIJA lenkai: „Ką aš galiu padaryti? Patys vilniečiai tėvai nenori, kad lietuviai tėvai darbuotųsi Vilniaus krašte.“ Provincijolas Andruška nebuvo linkęs tuo patikėti ir manė, kad vilniečiai jėzuitai šiuo reikalu laikosi visiškai pasyviai. Vilniuje gausėjant lietuvių, stiprėjo ir spaudimas arkivyskupui įvesti mieste daugiau pamaldų (su giesmėmis ir pamokslu) lietuvių kalba. Dėl arkivyskupo Jałbrzykowskio delsimo „kilo didelis lietuvių pasipiktinimas, lietuviai, ir dargi tokie, kurie menkai tegerbia tikėjimą, daugelyje Vilniaus bažnyčių per lenkiškas pamaldas ėmė kelti sumaištį, lenkiško pamokslo metu giedoti lietuviškai ir muštis su lenkais. Tokie sąmyšiai dėjosi ir mūsiškių [Šv. Kazimiero] bažnyčioje. Per vieną tokį sąmyšį [1940 m. gegužę] smūgių į galvą patyrė ir Vilniuje lankęsis Kauno apaštalinės nunciatūros sekretorius, daktaras Perrone – kadangi negebėjo kalbėti lietuviškai, lietuviai manė jį esant lenką, atvykusį lenkų kurstyti prieš lietuvius. Jį netgi suėmė policininkai ir nuvedė į policijos nuovadą, kur jis turėjo parodyti savo dokumentus ir tokiu būdu išsigelbėjo.“ Po šio incidento nuncijui nuvykus pas arkivyskupą Jałbrzykowskį, nuspręsta įvesti lietuviškas pamaldas kai kuriose Vilniaus šventovėse, tarp jų – ir jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Provincijolas Andruška numatė, jog reikės tėvo lietuvio pamokslams sakyti, ir planavo, kad (jei Vilniaus jėzuitų vyresnysis paprašytų) šventadieniais vienas tėvas iš Kauno atvažinės į Vilnių. „Toks kauniečių tėvų bendradarbiavimas su vilniečiais galės bent mažumėlę sumažinti lietuvių nepasitikėjimą lenkais. Tačiau man neatrodo įmanoma, kad lietuvis tėvas gyventų pas lenkus tėvus Vilniuje, nes patys lenkai tėvai, regis to nenori, o ir aš pats, turėdamas patirties, nemanau tai esant įmanoma.“ Vilniaus jėzuitų ištrėmimo grėsmė Sovietų okupacijos išvakarėse Lietuvos vyriausybė nusprendė imtis griežtų ir ryžtingų priemonių prieš lenkiškojo nacionalizmo skleidėjus. 1940 m. gegužės 22 d. provincijolas Andruška t. generolui perdavė tą pačią dieną gautą informaciją: „Netrukus kone visi vilniečiai [jėzuitai] bus priversti palikti Vilnių ir išvykti į priverstinio darbo stovyklas – nebent lietuviai tėvai juos priimtų į savo namus arba dvarus. Taip pat ir du Rytų apeigų tėvai – iš viso maždaug 48 žmonės. Iki šiol mano prieštaravimai buvo bevaisiai, ir nėra beveik jokios vilties. Tai turės įvykti per septynias dienas po to, kai bus gautas oficialus dokumentas; terminas, kada tai įvyks, dar nėra aiškus, galbūt dar šią savaitę. Mes priimsime juos atvira širdimi, jei bus tokia būtinybė, bet iš kokių lėšų juos galėsime išlaikyti? Taip pat kyla klausimas, kas ir ką darys Vilniaus pastatuose ir mūsiškių Vilniaus bažnyčioje?“ Po kelių dienų Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius apsilankė Kaune ir apžiūrėjo vilą, kurioje galėtų apsigyventi iš Vilniaus išvaryti lenkų jėzuitai. Vienas iš Lietuvos vyriausybės ministrų provincijolui B. Andruškai paaiškino, kad „visi tie atvykusieji iš Lenkijos, lietuviams priešiškos dvasios, šią dvasią visur per bažnyčias ir mokyklas mėgina įdiegti visomis jėgomis. Tai yra ne religija, o politika, prieš kurią mes esame priversti gintis“. 1940 m. birželio 11 d. Andruškai berašant laišką t. generolui jį nuo stalo atitraukė telefono skambutis. Pranešta, kad 1940 m. birželio 25 – liepos 2 d. visi vilniečiai jėzuitai, išskyrus du Rytų apeigų tėvus (iš viso – 52 asmenys), privalės palikti Vilnių ir persikelti arba į Kauno jėzuitų vilą Kulautuvoje, arba į priverstinio darbo stovyklą. Tiek provincijolas Andruška, tiek kiti pasitarti sušaukti tėvai pritarė sprendimui priimti tremtinius. Drauge pastebėta, kad vėliau prireiks kitų patalpų, nes Kulautuvoje žiemoti neįmanoma; pora vyresnių tėvų galėsią būti įkurdinti geresnėmis sąlygomis, pvz., Kauno kolegijoje. Vilniaus jėzuitus nuo suplanuotos tremties išgelbėjo birželio 15 d. prasidėjusi sovietų okupacija. Vis dėlto nei jų pačių, nei kitų Lietuvos jėzuitų likimo ji nepalengvino – atnešė kur kas daugiau ir dar didesnių rūpesčių bei vargų... 21
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==