Mums, jo draugams, jis buvo Kazys, Kaziukas. Gyvenome laikotarpiu, kai iš žmogaus sąmonės stengtasi ištrinti, kad esi lietuvis. Net mokykloje buvo draudžiama žodį Tėvynė, galvojant apie Lietuvą, rašyti didžiąja raide. Tačiau Lietuva mums buvo brangi ir kaip įmanydami stengėmės puoselėti lietuvybę. Susipažinau su Kaziu 1962 m. Lietuvos etnografija, liaudies kultūra besidominčių bičiulių susibūrimuose. Tais metais įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Buvo keistoka pro vienos iš senųjų Filologijos fakulteto auditorijų langą matyti tarp studentų sėdintį K. Ambrasą. Jis jau buvo dėstytojas, vertė knygas. Už mane gerokai vyresnis, o sėdi tarp studentų, studijuoja anglų kalbą. Tuomet apie kunigystę ar vienuoliją Kazys dar negalvojo. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, buvo giliai pamaldus. Nuo klūpėjimo ant kelių netgi pritrynęs popūkšles, – vaizdingai sakydavo jis, suprask – dideles nuospaudas. Mūsų būrelį sudarė įvairūs aktyvūs žmonės. Nemažai keliavome po Lietuvą. Kazys stebino savo begaline energija, aštriu liežuviu. Nenusileisdavome ir mes. Kartais jis būdavo ūmus, pasielgdavo spontaniškai. Mane stebino, kaip tokiais atvejais gailėdavosi, pasiryždavo taisytis ir atkakliai stengdavosi tai daryti. Jo nuolatinės pastangos žavėjo. Tuo laiku buvo organizuojamos kompleksinės etnografinės ekspedicijos į labiausiai nukentėjusius Lietuvos rajonus, pirmiausia – Lenkijos anksčiau okupuotą Vilniaus kraštą. Su Kaziu teko dalyvauti Kernavės, Dubingių ekspedicijose. Vadovui etnografui Ses. Agnė Birutė Gučaitė, SJE T. Kazimierą Ambrasą, SJ, prisimenant 22
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==