IN MEMORIAM 23 Norbertui Vėliui rūpėjo, kad sovietinė valdžia neuždraustų ekspedicijų, dėl to turėjome elgtis santūriai. Įvairių profesijų žmonės rinko tautosaką, liaudies meną, ieškojo istorinių akmenų bei naujų gamtos paminklų ir kt. Užsukdavome į bažnyčias. Ekspedicijoje Kernavėje susipažinome su įdomiu, neeiliniu kunigu Nikodemu Švogžliu-Milžinu, kuris pripasakojo įvairiausių nutikimų kovojant už lietuvybę bei religiją. Pvz., kunigas kurį laiką gyveno geležinę lovelę pasistatęs nešildomame bažnyčios bokšte, nes sovietinė valdžia neleido kur nors bute įsikurti. Ten ir rajono valdžios siųstus tikrintojus priimdavęs. Arba pasakojo, kaip aukodavo šv. Mišias prie okupuoto Vilniaus krašto demarkacinės linijos. Dažnai Kazys, niekam nieko nesakęs, kažkur dingdavo, spėdavome – pas kun. Švogžlį. Tais laikais savo pažiūras, ypač religines, tekdavo slėpti net ir nuo artimiausių draugų. 1966-ųjų žiemą susitikome studentų slidžių žygyje per Karpatų kalnus. Kartą abu pavakarę užkopėme į Dvynių viršukalnę. Nepaprastas vaizdas: sniegas, rausvas dangus, besileidžianti saulė. Jis paprašė, kad likčiau šešėlyje, o pats užėjo už kalno viršūnės, ilgokai išbuvo, net pyktelėjau. Tik kur kas vėliau supratau, kad, matyt, meldėsi, toje begalinio grožio didybėje šlovino Viešpatį. Apie Kazio ryšį su Dievu, tikėjimą, jo dvasines praktikas ir kad turi brolį kunigą labai nedaug kas žinojo, juo labiau aš, nes nebuvau praktikuojanti katalikė. Draugų paskatinta, Pirmąją Komuniją apsisprendžiau priimti praėjus dvejiems metams po universiteto baigimo. Tuo laiku M. Mažvydo bibliotekoje kartais sutikdavau Kazį. Vieną sekmadienio vakarą pasakė einąs į Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčion. Paprašiau: „Pasiimk ir mane.“ Esu dėkinga, kad taip parodė man kelią į bažnyčią. Kaip ieškančiai Dievo, padovanojo knygą „II Vatikano susirinkimo nutarimai“, kuri ką tik buvo išleista mažu tiražu. Tai buvo pirmoji religinio pobūdžio knyga, patekusi man į rankas ir pirmoji mano perskaityta. Man, kaip atsivertėlei bei kilusiai iš nereligingos aplinkos, labai rūpėjo, kad kuo daugiau pažįstamų, draugų atrastų ar atnaujintų ryšį su Dievu, ypač tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kai buvome tarybinio saugumo persekiojami, kai už tikėjimo išpažinimą, bažnyčios lankymą, pirmiausia aukštųjų mokyklų dėstytojams, mokytojams ir apskritai inteligentams grėsė netekti darbo. Troškome glaudesnio ryšio su Dievu, gilesnio praktikavimo, platesnių žinių. Bet kaip atsikratyti
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==