saugumiečių „uodegų“? Sugalvojome vasarą surengti stovyklą kur nors miškuose, sunkiau pasiekiamoje vietoje. Kazys surado tokią už Druskininkų, miške, kur suteka dvi upės – Baltoji ir Juodoji Ančia. Mes, trys merginos, bandėme pasiekti tą vietą iš vakaro. Neturėjome žemėlapio. Teko nakvoti miške be maisto, be miegmaišių. Gerai, kad palapinę turėjome. Naktis, aplink stirninai baubia… Iš ryto palei ežerą patraukėme toliau. Einam ir šūkaujam: „Kazy, valgyti norim!“ Pagaliau nuo vieno kalno atsiliepė jo balsas. Įsikūrėme stovyklą, pasistatėme palapines. Kazio – didelė, dviejų dalių. Vienoje koplyčią įsirengėme, o prieangyje jis pats miegojo, savaitę saugojo Švenčiausiąjį Sakramentą... Atkeliavo kiti. Kazys išvyko kunigo parsivežti. Žiūrim, atplaukia pripučiama valtele dviese. Tai buvo kunigas jėzuitas Jonas Lauriūnas. Neįsivaizduoju, kaip jis, niekada nekeliavęs, knygų žmogus, pajėgė rangytis prie laužo ar miegoti palapinėje be šiuolaikinių pripučiamų čiužinių ir pūkinių miegmaišių… O mums – Dievo palaima. Šv. Mišios lietuviškai (bažnyčiose dar švęstos lotyniškai), Dievo žodžio gelmių paaiškinimai, dvasiniai pokalbiai atvėrė mūsų širdis. Po šios stovyk- los t. J. Lauriūnas pakvietė apsilankyti pas jį. Keletą kartų per metus su būreliu saviškių kelioms dienoms vykdavome į nuošalią Kabelių kleboniją dvasiškai atsigauti. Ne vieną kartą su Kaziu, germanistu Leonu, būsimu architektu Algiu Kabeliuose esame sutikę Naujuosius Metus – kitaip nei buvo įprasta tais laikais. Kadangi Lietuvoje panašiai burtis darėsi neIN MEMORIAM Studentiškos jaunystės akimirkos. Ses. A. B. Gučaitės ir Lietuvos jėzuitų archyvo nuotraukos. 24
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==