saugu, sugalvojome išvažiuoti toliau, į kalnus. Aš kurį laiką užsiiminėjau alpinizmu, jau pažinojau kalnus, juose slypinčius pavojus. Pirmoji kelionė su Kaziu įvyko 1973 m. į Tian Šanį. Jis tryško energija, lengvai bendravo su vietiniais žmonėmis. Nepamiršiu susitikimo nuošalioje kirgizų jurtoje. Privaišinęs gerai įrūgusiu kumysu, draugiškas šeimininkas užgrojo armonika, o Kazys, čiupęs jo bedantę žmoną, pasileido šokti polką, priklaupdamas ant kelio, sukdamas ją aplink save. Šeimininkas numetė armoniką, sukniubo ant žemės iš juoko. Po metų į Centrinį Kaukazą vykome jau su kun. Juozu Zdebskiu. Didingos Elbruso, Donguz Oruno viršūnės, alpinės pievos, akmenų sangrūdos, Škeldos ledynas, sniegynai… Įspūdis, kad dangus ir Dievas priartėjo. Kaziui norėjosi vis daugiau ir daugiau, atrodo, įsiskverbtų į kalnus. Skubėjo pirmyn per akmenis, ledą, vis atsilikdavome nuo jo su nestiprios sveikatos kunigu. 1987 m. – jau Pietvakarių Pamyras, žygis prie lietuviškų K. Donelaičio, M. K. Čiurlionio viršukalnių. Kazys buvo fiziškai stiprus – juk Paneriu risnodavo krosiukus, mankštindavosi, galėdavo išsiraityti bet kokia jogiška poza. Vasaromis keliaudavo į kalnus ir su kitomis grupėmis. Beveik po kiekvienos kelionės rašomąja mašinėle parašydavo po knygą, kurioje užfiksuodavo savo įspūdžius, lankytų vietovių istoriją, vietinių žmonių pasakojimus. 1992 m. į Kaukazą Kazys su mumis vyko jau kaip kunigas. Visa aplinka, šv. Mišios kalnų „katedrose“, kunigo buvimas tarp mūsų darė stiprų įspūdį, ypač studentams, keli iš jų net pirmą kartą priėmė Komuniją. K. Ambrasas ilgokai ieškojo savo kelio. Pradžioje pasidairydavo į protingas, gražias studentes. Tačiau Viešpats jį akivaizdžiai kvietė eiti kitu keliu. Jo bičiuliai Kastytis Matulionis, Jonas Boruta, irgi bendravę su t. J. Lauriūnu, jau buvo tapę pogrindžio kunigais jėzuitais. Kazys taip pat pasirinko vienuolinį kunigystės kelią, laikydamasis didžiausios konspiracijos. Tik keli artimieji žinojo, kad neakivaizdžiai studijuoja pogrindinėje kunigų seminarijoje ir nuolat lankosi Bijūtiškyje pas jėzuitą t. J. Danylą. Susitikus slėpdavo skaitomas knygas, skubiai užversdavo lotynų kalbos vadovėlį. Nepasakojo apie verčiamas knygas, pogrindinėje spaudoje redaguojamus straipsnius. Anuomet neprasitarė ir apie Barborą Žagarietę, kurios šventumo bylos vicepostulatorius buvo 2006–2013 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitė ir mūsų veiklos bei gyvenimo būdas. Išėjome iš pogrindžio. Nebesijautėme persekiojami. Brangiausia buvo tai, kad galėjome sakyti, ką galvojame. Kunigai, vienuoliai viešai tapo tuo, kas iš tiesų buvo. Ieškantis įspūdžių neramios prigimties Kazys drąsiai priimdavo naujus iššūkius, tad išvažiavo dėstyti lietuvių kalbos į Poznanės universitetą. Vėliau – į tais laikais tik svajonėse pasiekiamą Italiją. 1990–1993 metais dirbo Vatikano radijuje lietuviškų laidų redakcijoje. Sutapo, kad tuo neramiu laiku po 1990 m. kovo 11-osios ir aš keliems mėnesiams atsidūriau Romoje. Nuėjau į Vatikano radiją. Pajutau lietuvių nerimą. Kazys Ambrasas, Kazys Lozoraitis ir kiti lietuviai susirūpinę apspito mane: „Kas dedasi Lietuvoje?! Rusų tankai važiuoja Vilniaus gatvėmis!“ Gyvenant Vilniuje neatrodė taip baisu kaip svetur, praktiškai neturint ryšio su Tėvyne. Telefonas – laidinis, skambinti į Lietuvą galima tik per Maskvą, ir tai ne kiekvieną kartą sujungdavo... Kazio smalsumas, neramus būdas jį skatino kiekvieną laisvą dieną ką nors naujo, neįprasto patirti. Greitai leisdavosi į pažintis. Tad su radijo bendradarbiu kunigu čeku aplankėme Markės apylinkėse, kalnuose tarp miškų besislepiančią mažai kam žinomą XVII a. šventą vietą – Ąžuolo Madoną bei šv. Monikos kapą Senosios Ostijos katedros griuvėsiuose. Vėliau Viešpats pakvietė Kazį dirbti į Kanadą, Ameriką. Kaip kunigas lydėjo daug pilig- rimų grupių. Gera buvo iš pažįstamų girdėti apie jo dvasinio palydėjimo vaisius. Nuo 2003 metų gyveno Kauno jėzuitų namuose. Matydavau per šv. Mišias pražilusį, daug žmonių prie Dievo pritraukusį, turiningai gyvenusį kunigą. IN MEMORIAM 25
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==