IN MEMORIAM Taip pranašiškai savo knygelėje „Aukštyn...“ apie savąjį iškeliavimą iš šio pasaulio rašė tėvas jėzuitas Kazimieras Ambrasas. Jis iškeliavo aukštyn vos prasidėjus Didžiajam šeštadieniui, vakare nuskambėjus Velykų varpams. Nežinia, kas jį paskatino parašyti tuos pranašiškus žodžius: nuojauta, įkvėpimas ar poetiškos dvasios impulsas? Kas gali rasti atsakymą jo turtingos dvasios labirintuose, į kuriuos niekam neleisdavo patekti? Dievas žmogui yra paslaptis. Žmogus žmogui – taip pat didesnė ar mažesnė paslaptis. Pradėjęs rašyti apie paslaptį supranti, kad Dievo kūrinį išgvildenti iki galo tiesiog neįmanoma. Gali rašyti apie tai, ką matai, girdi, ką jo knygose įskaitai... Taigi, kokį tėvą Kazimierą pažinojome? Kokį jį matėme? Linksmą, socialų, mokantį bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Pats sau jį vadinau tobulu ekstravertu... Prisimenu, kai jėzuitų namai Kaune prieš keletą metų pirmąjį pastato aukštą su virtuve ir valgykla atidavė jėzuitų gimnazijai. Kurį laiką pietaudavome mokyklos valgykloje, į kurią turėdavome nueiti visi vienu metu, kai mokiniai būdavo pavalgę. Kartą pamatęs kelias besišnekučiuojančias gimnazistes, tėvas Kazimieras tuojau nuėjo jų pakalbinti. O aš, stovėdamas eilėje, galvojau, kaip pradėti kalbą su nepažįstamais žmonėmis, ir nesugalvojau. Širdyje pavadinau jį „nepažįstamų žmonių užkabinėtoju“. Kazimieras buvo pramuštgalvis, ypač mėgo keliauti. Universiteto laikais kambario draugams neleisdavo savaitgalio ramiai praleisti, vis sugalvodavo kokią nors išvyką iš cik- lo „pažinkime gimtąjį kraštą“. Atėjus vasarai, neribodavo nei laikas, nei atstumai. Tad Sovietų Sąjungą išmaišė skersai ir išilgai. Tiktai „geležinė uždanga“ sustabdydavo jo žygius, bet ne svajones. Baigus universitetą, prieš išsiskirstant kambario draugai sakė dabar pradėsią ramiai gyventi. Taip paliudydami, kad jis mokėjo kitus uždegti ir vestis drauge. Tokia yra vadovų savybė. Šventieji irgi buvo pramuštgalviai. Pvz., Joanai Arkietei vadovaujant, prancūzai išvarė užgrobėjus. Jonas Paulius II, išrinktas popiežiumi, drąsino: „Nebijokite.“ Tai kartojo uosto darbininkams, ir jie pasistatė bažnyčią. Kartojo darbininkų profsąjungai Solidarność, kuri kartu su kitais pradėjo griauti blogio imperiją. Prisiminkime šv. Maksimilijoną Kolbę, „Marijos riterį“ pradėjusį spausdinti rankiniu būdu, – prieš karą jis jau konkuravo su pasaulietiškais žurnalais. Stebėtina, kaip Dievas, apeidamas T. Algirdas Paliokas, SJ „Kai pašauks mane Velykų varpai...“ 26
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==