ISTORIJA lenkai: „Ką aš galiu padaryti? Patys vilniečiai tėvai nenori, kad lietuviai tėvai darbuotųsi Vilniaus krašte.“ Provincijolas Andruška nebuvo linkęs tuo patikėti ir manė, kad vilniečiai jėzuitai šiuo reikalu laikosi visiškai pasyviai. Vilniuje gausėjant lietuvių, stiprėjo ir spaudimas arkivyskupui įvesti mieste daugiau pamaldų (su giesmėmis ir pamokslu) lietuvių kalba. Dėl arkivyskupo Jałbrzykowskio delsimo „kilo didelis lietuvių pasipiktinimas, lietuviai, ir dargi tokie, kurie menkai tegerbia tikėjimą, daugelyje Vilniaus bažnyčių per lenkiškas pamaldas ėmė kelti sumaištį, lenkiško pamokslo metu giedoti lietuviškai ir muštis su lenkais. Tokie sąmyšiai dėjosi ir mūsiškių [Šv. Kazimiero] bažnyčioje. Per vieną tokį sąmyšį [1940 m. gegužę] smūgių į galvą patyrė ir Vilniuje lankęsis Kauno apaštalinės nunciatūros sekretorius, daktaras Perrone – kadangi negebėjo kalbėti lietuviškai, lietuviai manė jį esant lenką, atvykusį lenkų kurstyti prieš lietuvius. Jį netgi suėmė policininkai ir nuvedė į policijos nuovadą, kur jis turėjo parodyti savo dokumentus ir tokiu būdu išsigelbėjo.“ Po šio incidento nuncijui nuvykus pas arkivyskupą Jałbrzykowskį, nuspręsta įvesti lietuviškas pamaldas kai kuriose Vilniaus šventovėse, tarp jų – ir jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Provincijolas Andruška numatė, jog reikės tėvo lietuvio pamokslams sakyti, ir planavo, kad (jei Vilniaus jėzuitų vyresnysis paprašytų) šventadieniais vienas tėvas iš Kauno atvažinės į Vilnių. „Toks kauniečių tėvų bendradarbiavimas su vilniečiais galės bent mažumėlę sumažinti lietuvių nepasitikėjimą lenkais. Tačiau man neatrodo įmanoma, kad lietuvis tėvas gyventų pas lenkus tėvus Vilniuje, nes patys lenkai tėvai, regis to nenori, o ir aš pats, turėdamas patirties, nemanau tai esant įmanoma.“ Vilniaus jėzuitų ištrėmimo grėsmė Sovietų okupacijos išvakarėse Lietuvos vyriausybė nusprendė imtis griežtų ir ryžtingų priemonių prieš lenkiškojo nacionalizmo skleidėjus. 1940 m. gegužės 22 d. provincijolas Andruška t. generolui perdavė tą pačią dieną gautą informaciją: „Netrukus kone visi vilniečiai [jėzuitai] bus priversti palikti Vilnių ir išvykti į priverstinio darbo stovyklas – nebent lietuviai tėvai juos priimtų į savo namus arba dvarus. Taip pat ir du Rytų apeigų tėvai – iš viso maždaug 48 žmonės. Iki šiol mano prieštaravimai buvo bevaisiai, ir nėra beveik jokios vilties. Tai turės įvykti per septynias dienas po to, kai bus gautas oficialus dokumentas; terminas, kada tai įvyks, dar nėra aiškus, galbūt dar šią savaitę. Mes priimsime juos atvira širdimi, jei bus tokia būtinybė, bet iš kokių lėšų juos galėsime išlaikyti? Taip pat kyla klausimas, kas ir ką darys Vilniaus pastatuose ir mūsiškių Vilniaus bažnyčioje?“ Po kelių dienų Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius apsilankė Kaune ir apžiūrėjo vilą, kurioje galėtų apsigyventi iš Vilniaus išvaryti lenkų jėzuitai. Vienas iš Lietuvos vyriausybės ministrų provincijolui B. Andruškai paaiškino, kad „visi tie atvykusieji iš Lenkijos, lietuviams priešiškos dvasios, šią dvasią visur per bažnyčias ir mokyklas mėgina įdiegti visomis jėgomis. Tai yra ne religija, o politika, prieš kurią mes esame priversti gintis“. 1940 m. birželio 11 d. Andruškai berašant laišką t. generolui jį nuo stalo atitraukė telefono skambutis. Pranešta, kad 1940 m. birželio 25 – liepos 2 d. visi vilniečiai jėzuitai, išskyrus du Rytų apeigų tėvus (iš viso – 52 asmenys), privalės palikti Vilnių ir persikelti arba į Kauno jėzuitų vilą Kulautuvoje, arba į priverstinio darbo stovyklą. Tiek provincijolas Andruška, tiek kiti pasitarti sušaukti tėvai pritarė sprendimui priimti tremtinius. Drauge pastebėta, kad vėliau prireiks kitų patalpų, nes Kulautuvoje žiemoti neįmanoma; pora vyresnių tėvų galėsią būti įkurdinti geresnėmis sąlygomis, pvz., Kauno kolegijoje. Vilniaus jėzuitus nuo suplanuotos tremties išgelbėjo birželio 15 d. prasidėjusi sovietų okupacija. Vis dėlto nei jų pačių, nei kitų Lietuvos jėzuitų likimo ji nepalengvino – atnešė kur kas daugiau ir dar didesnių rūpesčių bei vargų... 21
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==