ISTORIJA džia pasakė, jog nieku būdu negali toleruoti galimybės, kad priešiški atvykėliai lavintų lietuvių jaunimą“; įspėta, kad 1940–1941 mokslo metais nė vienas vilnietis jėzuitas nebegaus leidimo mokyti mokykloje. Tai būtų reiškę finansinį gimnazijos krachą: vietoj mokykloje dirbančių saviškių reikėtų samdyti pasauliečius mokytojus, o jėzuitų bendruomenė neįstengtų sumokėti jiems algų. Kad gimnazija Vilniuje būtų išgelbėta, Lietuvos valdžia pasiūlė jėzuitams dvi išeitis: Kauno tėvams perimti Vilniaus gimnaziją savo žinion arba kurti atskirą lietuvišką gimnaziją. Svarstydamas šią dilemą, provincijolas Andruška visiškai atmetė pirmąją galimybę: „Taikingas lietuvių tėvų bendradarbiavimas su lenkų tėvais ugdant jaunimą atrodo visiškai neįmanomas – prives prie skandalingų vaidų, bus gadinami nervai ir sveikata, o Dievui nebus jokios garbės.“ Jam pritarė ir provincijos konsultoriai: jei valdžia likviduotų lenkišką kolegiją, lietuviai galėtų perimti jos pastatus, o naują gimnaziją, kuriai pastatų ir lėšų žadėjo skirti Lietuvos vyriausybė, turėtų pradėti kurti Kauno jėzuitų gimnazijoje dirbęs t. Jonas Kippas. Įtampos dėl Vilniaus lietuvių sielovados Į Vilnių ištisomis šeimomis pradėjus keltis naujakuriams iš Kauno, Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jałbrzykowskio paprašyta duoti leidimą lietuviams tėvams imtis sielovados Vilniuje lietuvių kalba. Šis prašymą kategoriškai atmetė, ir tik po daugel sunkumų t. Jonas Kippas galiausiai gavo leidimą darbuotis tarp specifinės Vilniaus „akademikų“ grupės – Marijos sodalicijos narių, Kauno jėzuitų gimnazijos alumnų. Arkivyskupas Jałbrzykowskis teisinosi „turįs Šv. Sosto dekretą, nurodantį nieko nekeisti“, ir leido suprasti, kad lietuvių jėzuitų misijai priešinasi vilniečiai jėzuitai Naujai užstatytas Vilniaus jėzuitų gimnazijos 3 aukštas ir skersvėjais garsėjęs Vilniaus jėzuitų namų koridorius. XX a. 3–4 dešimtmetis. Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Pietų Lenkijos jėzuitų provincijos archyvo Krokuvoje ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo. 20
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==