Į pirmą gimnazijos tėvų komiteto susirinkimą ėjau nelabai drąsiai. Pamenu, atsisėdau (aišku, kažkur gale) ir išpūtusi akis bandžiau perprasti, kas čia vyksta. Aktyviai dalyvauti tėvų veikloje man nėra naujiena. Kad ir kurioje įstaigoje buvo ugdomi mano vaikai – darželyje ar pradinėje mokykloje, – visur mielai įsitraukdavau, padėdavau auklėtojoms ir mokytojoms, burdavau tėvus bendrai veiklai ir atstovaudavau klasei tėvų atstovų susirinkimuose. Tačiau jėzuitų gimnazijoje kai kas buvo visiškai kitaip – iškart jautėsi, kad čia visi labai bendruomeniški, drąsiai reiškia nuomonę, siūlo ir ieško sprendimų, kad gimnazija veiktų sklandžiau, o vaikai jaustųsi geriau. Buvo akivaizdu, kad tėvai čia buriasi ne dėl „pliusiuko“, nes taip įprasta, taip reikia švietimo įstaigose, bet dėl to, kad iš tiesų nori imtis praktiškų darbų. Toks veikimo būdas man labai patiko – pagaliau pajutau radusi seniai ieškotą bendruomenę, kurios nereikia raginti, stumti ir prašyti. Atvirkščiai – idėjas įgarsinti darėsi pavojinga, nes jas kiti girdėdavo ir – žiūrėk – traukinys jau važiuoja, idėja virsta realybe. Žinoma, juokauju, iš tiesų labai gera būti girdimai, matomai ir vertinamai. Kiekviena iniciatyva man, gimnazijoje tik pirmuosius žingsnius žengiančiai mamai, kėlė nuostabą, kiek daug gali šita bendruomenė. Svarbiau netgi ne kiek gali, o kiek daug ji nori nuveikti. O kad tai daryti būtų paprasčiau, visiems suteikiama galimybė įgyvendinti savo idėjas keliose srityse. Tam buriamos keturios darbo grupės: ugdymo, renginių, iniciatyvų ir projektų bei paramos organizavimo. Apsvarsčiau, kad daugiausia galiu duoti bendruomenei padėdama organizuoti įvairias šventes, talkas ir kitus renginius. Tą pačią veik- los sritį pasirinkau ir antraisiais metais klasės deleguota į tėvų komitetą. Ramutė Šulčienė Ką man reiškia būti jėzuitų misijos bendradarbe? MISIJA Su sūnumis Domantu ir Roku 9
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==