MISIJA Pirmieji mano metai gimnazijoje sutapo su laiku, kai po ilgų karantinų vėl atsivėrė mokyklos, tačiau drauge išliko daug rizikų. Todėl pirmiausia dėmesį teko sutelkti ne į šventes, ne į tai, kaip nudžiuginti bendruomenę – mokytojus, administraciją, vaikus, – bet kaip ją apsaugoti. Tuo rūpinosi visos darbo grupės, pavyzdžiui, savanoriavome patys testuodami vaikus ir būrėme šiai savanorystei savo klasių tėvus. Šis susitelkimas leido saugiai įgyvendinti ir keletą smagių bei prasmingų iniciatyvų. Pavyzdžiui, man teko laimė prisidėti prie advento vainikų akcijos. Tai yra visą mokyklos bendruomenę suburiantis renginys, kai savanorių ruoštus advento vainikų rinkinius už auką gali įsigyti gimnazijos šeimos. Keturias advento savaites nuostabūs vainikai džiugina vaikus, tėvus ir net senelius bei giminaičius, o surinktos aukos skiriamos gimnazijai. Šiemet akcija sulaukė ypatingo pasisekimo, nors – prisipažinsiu – turėjau dvejonių, ar pusė iš 500 paruoštų vainikų rinkinių neliks mums patiems, akcijos organizatoriams (užbėgdama už akių galiu pasakyti, kad jų trūko). Dvejones ir baimes nuostabiai sklaidė kiti tėvų komiteto nariai. Tai neabejotinai ir yra bendruomenės galia – po vieną veikti sunkiau, gali atrodyti, kad neįmanoma, o veikiant bendrai – neįmanomų misijų, rodos, nebelieka. Ne tik tarp tikinčiųjų, bet ir visoje visuomenėje dažnai vartojami žodžiai: bendruomenė, bendrystė, bendradarbiai, bendradarbiauti. Pastebiu, kad kartais jie virsta negyva terminija, tuo, kas padeda patvirtinti dar vieną projektą. Juokaudama galiu sakyti, kad, kaip filologijos studijas baigusi moksleivio mama, tokiuose žodžiuose visų pirma matau šaknį bendr-, na, ir dar darb-. Tačiau, rimtai kalbant, man jie nėra tuščiaviduriai – visada buvo svarbūs, tik turinio, kuriuo galėčiau užpildyti, teko pasidairyti, palaukti. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, ką vis dėlto man reiškia būti jėzuitų gimnazijos bendruomenėje, sakyčiau, jog tai yra pats gryniausias įrodymas, kad labiausiai augame užmezgę santykį su kitais žmonėmis. Pabaigoje – apie laiką, kurio visiems trūksta, ir kaip viską suspėti. Ar lengva derinti įsipareigojimus šeimai, darbui ir bendruomenei? Ne visada, kartais po truputį nukenčia visi, bet kur kas dažniau visi laimi, nes visa, ką gavau geriausio čia, tėvų bendruomenėje, nešuosi į šeimą ir pritaikau darbe. Ir, žinoma, atvirkščiai. Be to, jaučiu absoliutų palaikymą iš šeimos – nė karto nesu sulaukusi klausimo ar priekaišto šeimoje dėl gimnazijai skiriamo laiko. Prisidėti prie jėzuitų gimnazijos bendruomenės visai mūsų šeimai yra vertybė, mes didžiuojamės būdami jos dalimi. 10
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==