1 Mielosios seserys ir brangūs broliai, „Aš esu vartai, – sako Jėzus, – ir kas suras tuos vartus, tas pro juos įeis ir išeis.“ Pro vartus avys eina į ganyklą, per Kristų, kaip duris, žmonės eina į gyvenimą, į jo pilnatvę. Kristus yra vartai arba durys į gyvenimą. Kaip šioje evangelijos ištraukoje minimi vartai susiję su proga, dėl kurios susirinkome? Kadangi iš Romos atvykau palaiminti šio altoriaus, pirmiausia ir kyla klausimas, kodėl altorius būtent toks? Kontekstą suprasti padės trumpa istorinė apžvalga. Šv. Jonų bažnyčia yra Lietuvos krikščionybės kelio simbolis. 1387 m. pradėta, 1426 m. baigta statyti. XVI ir XVII a. perstatyta. 1737 m. bažnyčią nusiaubė gaisras. Ant gotikinės bažnyčios pamatų Jonas Kristupas Glaubicas 1738–1748 m. ją atstatė baroko stiliumi. 1827– 1828 m. iš bažnyčios pašalintas barokinis interjeras, ji tapo neoklasicistinė. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta ir smarkiai apgadinta. Nuo 1991 m. vėl naudojama kaip šventovė, taip pat kaip universiteto akademinių švenčių vieta. Prisiminkime, kad dar 1578 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Steponas Batoras 1570-aisiais jėzuitų įkurtą kolegiją pertvarkė į Academia et Universitas Vilnensis Societatis Iesu. ...Naujasis altorius bažnyčioje išsiskiria. Pirmiausia į akis krinta tai, kad jį sudaro Kristaus monograma. Viena vertus, IHS yra Jėzaus vardo santrumpos raidės, antra vertus, tai yra ir frazės Jesus hominum salvator („Jėzus, žmonijos gelbėtojas“) sutrumpinimas. Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad altorius simbolizuoja Kristų ar turi jo vardą. Jėzų Kristų garbiname kiekviename altoriuje. Tą aiškiai parodo kunigo gestai, altorių bučiuojant ir smilkant. Šventasis Euzebijus klausia: „Argi altorius yra kas kita nei Kristaus Kūno atvaizdas?“; šventasis Ambraziejus rašo: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas yra ant altoriaus.“ Jėzus yra altoriuje, o altorius yra vieta, kur duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Taip pat galime prisiminti doksologiją, Dievo pagarbinimo frazę, kai kunigas sako: „per jį, su juo ir jame“. Altorius paauksuotas – padengtas brangia medžiaga. Ši spalva atsispindi ir didžiajame altoriuje, jo tabernakulyje. Tai, kas vyksta ant altoriaus, t. y. duonos virsmas Kristaus Kūnu, saugoma tabernakulyje. Jei norite, įžvelkite sąsają, medžiagos ir spalvos dermę. Ir vienur, ir kitur gyvena Jėzus, net kai tabernakulis tuščias ar nenaudojamas. Tai ne tik saugojimo vieta, bet ir simbolis. Jono evangelijoje Kristus sako: „Aš esu vartai“, – ir tai buvo mūsų atspirties taškas. Per vartus ar duris, kurios yra Kristaus metafora, žmogus pasiekia gyvenimo pilnatvę čia, žemėje, o vėliau – ir amžinajame gyvenime. Kas galėtų paneigti, kad Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas daro mūsų gyvenimą laimingą, mus praturtina ir sustiprina. Drauge galime galvoti apie tai, ko Jėzus niekada nesakė ir nebūtų pasakęs, – kad JIS yra altorius. Tačiau, jei kalEsu ČIA, tarp jūsų... Popiežiškosios vokiečių ir vengrų kolegijos Romoje rektoriaus t. Gernoto Wisserio, SJ, sukūrusio naująjį Vilniaus šv. Jonų bažnyčios altorių, homilija šv. Mišiose šventinant naująjį altorių.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==