tai mokslo metų pabaigoje dažnai sako, kad minėtų rekolekcijų patirtis jiems buvo vienas iš stipriausių ir labiausiai atmintin įstrigusių išgyvenimų, kuriuos malonu prisiminti. Išoriškai rekolekcijos, dažniausiai vykstančios VJG stovyklavietėje Guopstose, atrodo labai paprastai: grupė žmonių kartu gyvena, kartu valgo, klauso sielovados komandos pateikiamų mąstymų, susijusių su rekolekcijų tema, turi laiko pasidalinti mintimis mažose grupelėse, meldžiasi asmeniškai, dalyvauja bendrose maldose ir liturgijoje, mankštinasi ir turi laiko tylai. O tuo metu „kažkas kažkaip įvyksta“ – mes dažnai giedame: „Kairos prie Guopstų vyksta, kliūtys nyksta, draugystė auga.“ Mane kaskart maloniai nustebina rekolekcijų dalyvių įspūdžiai: vienas atsimena kurio nors vadovo žodžius, kitas pasako gilių asmeninių įžvalgų arba papasakoja apie pokalbių patirtį mažose grupelėse, kur gali laisvai pasidalinti savo širdies troškimais, dar kitą palietė giesmės arba liturgija. Daug dalyvių itin vertina tylos laiką. „Kairos“ rekolekcijos siūlo raktą, padedantį suprasti, kad Dievas gali veikti visose gyvenimo srityse. Rekolekcijų struktūra jas atliekančiam padeda susikaupti, patirti Šventąją Dvasią, asmeninį ir bendruomeninį jos veikimą. Bendruomenė yra kaip kontekstas, per pokalbius kiekvienam padedantis labiau suprasti savo gyvenimą, ir atrama, skatinanti stengtis geriau pažinti save ir savo draugus. Tačiau rekolekcijų dalyviai ypač vertina tylą, kai po meditacijos gali susikaupę pasilikti konferencijų salėje, vėliau išeiti į lauką ir stebėti gamtos grožį, pabūti koplyčioje ar savo kambaryje ir leisti Dievo Dvasiai įkvėpti jų sielas. „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių, ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Pastebėjau, kad ne tik rekolekcijose, bet ir tikybos pamokose meditacijos visada daro įspūdingą poveikį. Mokiniai spontaniškai ir drąsiai pasakoja, – kartais su džiaugsmo ašaromis, – kad buvo gera, kad galbūt pirmą kartą galėjo pajusti, kas yra tikra paguoda. Taip gilėja jų suvokimas, kad Dievo Dvasia gyvena mumyse ir mus įkvepia. Kartais moksleivis sako, kad yra netikintis, gal net ateistas, bet kartu pripažįsta, kad kažkuris rekolekcijų elementas jį ypač palietė. Sunku paaiškinti, kas darosi jo širdyje, bet MISIJA „TEKo“ rekolekcijose. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotraukos 12
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==