ISTORIJA Minėdami Lietuvos sostinės 700 metų jubiliejų, negalime neprisiminti, kad jėzuitai buvo ir yra reikšminga šio miesto istorijos dalis. Jėzuitams Vilniuje drauge su miestiečiais ir visa Lietuva yra tekę patirti visko – ir šalto, ir karšto. Šįsyk paragaukime kartaus 1939–1940 m. įvykių ir patirčių kokteilio. Jame susiplakė patriotizmas ir nacionalizmas, prievarta ir artimo meilė, entuziazmas, rūpestis, atjauta, pasipiktinimas... 1939 m. rugsėjo viduryje Sovietų Sąjungai įsiveržus į Lenkiją, netrukus Raudonosios armijos okupuotas buvo ir Vilnius. Tuomet Kaune pasirodė ir keletas nuo karo bėgančių lenkų jėzuitų. Jie buvo priimti su meile ir provincijolo Benedikto Andruškos atjauta: „Dievas teapsaugo mus nuo šito. Mes patys galime kada nors atsidurti tokiame pačiame prakeiksme.“ 1939 m. lapkritį Bajėnų dvare gyveno šeši pabėgėliai jėzuitai – du tėvai ir keturi studentai (pora jų iš Liublino per Pinską atvyko į Vilnių, o iš čia – į Kauną). Beveik visi laukė (ir, atrodo, sulaukė) galimybės išvykti į Vakarus. Kaune panoro likti ir pasiprašė priimamas į Lietuvos provinciją tik t. Antanas Dambrauskas (Dąbrowskis, 1896–1947). Tai buvo Rytų apeigų kunigas, karo pradžioje darbavęsis Vilniuje (čia jėzuitai aptarnavo Rytų Dr. Liudas Jovaiša Jėzuitai Vilniuje 1939–1940 metais Šv. Kazimiero bažnyčios interjeras. XX a. 3–4 dešimtmetis. Šv. Kazimiero bažnyčios antspaudas. XX a. 3 dešimtmetis. 18
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==