DVASINGUMAS Visi melstumėmės daugiau, jei melstis nuoširdžiai mums būtų patogu. Melstis vengiame dėl to, kad sunku išlikti sąžiningiems, kad tiesa mums kelia diskomfortą. Sąžiningumas emocijoms. Ar meldžiamės ant ko nors pykdami? Daugelis mūsų mano, kad pyktis yra nepriimtina emocija, todėl prieš išdrįsdami kreiptis į Dievą stengiasi įveikti pyktį (ar baimę ir kitas „blogas“ emocijas). Tačiau Dievas davė mums emocijų įvairovę, nes realiame gyvenime jų reikia. Prisiminkime Psalmių knygą. Čia pasirodo visos emocijos: džiaugsmas, padėka, viltis, ilgesys, pyktis, kerštingumas, nuoskauda, savigaila, pavydas. Galime sekti psalmininkų pavyzdžiu ir kiekvieną emociją perkelti į maldą, tikėdamiesi sulaukti pagalbos išgyvenimų sūkuryje. Sąžiningumas mintims. Ką galvoju iš tikrųjų? Gal sakau Dievui, kad noriu prisidėti prie šio pasaulio išgydymo? O iš tikrųjų galbūt manau, kad daug žmonių pateko į bėdą, nes patys suklydo ir jiems reikia iš to pasimokyti bei atsakyti už savo veiksmus? Manau, kad gailestingumo iš tiesų labiausia reikia „tik- roms“ aukoms, kurios yra nekaltos dėl įvairių nusižengimų ar blogų sprendimų? Taigi, jei būčiau sąžininga prieš Dievą, mano malda būtų tokia: „Aš tikrai nesu už tai, kad reikia padėti tik kai kuriems žmonėms. Primink man, kad visi žmonės yra Tavo mylimi ir kad man nedera spręsti už Tave. Aš vis labiau stengiuosi gyventi Tavo gailestingumu, bet nesu dar to pasiekusi.“ Sąžiningumas nuostatoms. Daugelis mūsų vis dar laikosi nuostatos, kad „kietas individualizmas“ yra dorybė. Tad jeigu sunkiai dirbsiu, turėčiau sugebėti pati išspręsti savo problemas ir pasiekti savo tikslus. Taip pat tikime mitu, kad krikščionis visada turėtų jaustis gerai ir vakare būti patenkintas savo diena. Tokiu atveju bloga savijauta, kova ir nesėkmės rodo, kad Dievas nėra su manimi arba nepritaria tam, ką darau. Trumpai sakant, atmetėme tiesą, kad Dievo tauta kenčia, užmiršdami, jog Dievo ištikimųjų kančios istorija ilga – tiek senovės Izrae- lio laikais, tiek praeities ir dabarties šventųjų gyvenimuose. Taigi, kai kenčiame, kovojame ar patiriame nesėkmę, galime imti manyti, kad Dievas nesilaikė savo dieviškosios sutarties dalies. Nustojame melstis, nes pykstame ant Dievo ir piktinamės tuo, kaip viskas klostosi. Sąžiningumas pažįstant save. Nuostabu, kaip nuoširdžiai maldai gali padėti kelios apmąstymų akimirkos! Mano galvoje sukasi planai, rūpesčiai, viltys ir atsakomybė. Bandau įsitraukti į maldą, bet tai beveik neįmanoma. Todėl leidžiu visoms toms įtemptoms mintims išplaukti iš manęs ir maldingai pažvelgiu į save. Jei atvirai išsakysiu, ką matau, mano malda gali skambėti taip: „Dangiškasis Tėve, šiandien jaučiuosi tokia vargana. Valandėlę pasėdėsiu čia (arba susisupsiu į antklodę lovoje) ir leisiu Tavo meilei bent trumpam mane apkabinti.“ „Viešpatie, dabar, kai išgyvenu šią būseną, man reikia gero pokalbio su draugu, kito žmogaus bendrystės. Padėk man artimiausiu metu užmegzti ryšį su [vardas]. Žinau, kad Tu nesitiki, jog visą laiką tvarkysiuosi viena.“ „Jėzau, pasikalbėkime apie dalykus, kurie šiandien man teikia džiaugsmo. Tai mane padrąsintų.“ Jei melstis tapo sunku, įvertinkite savo emocijas, mintis ir nuostatas. Svarbiausia, kad šis savęs įvertinimas taptų malda. www.ignatianspirituality.com/praying-the-truth/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Vinita Hampton Wright Malda ir tiesa T. V. Šimkūno nuotr. 17
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==