Jėzuitai 2022 2 Krikščioniškai tikėti ir gyventi
4 Jėzuitai 2022 2 Mielieji skaitytojai, Vatikano II susirinkimo įkvėpti katalikai svarstė, kas yra Bažnyčia. Vėlesniais dešimtmečiais, įsibėgėjant globalizacijai, vis dažniau imta klausti, kas yra Jėzus Kristus. Ar jis – vienintelis Išganytojas? Prasidėjus XXI amžiui, vis dažniau klausiama, kas yra žmogus. Žmogiškoji egzistencija neišsisemia gebėjimu techniškai valdyti aplinką ir turėti iš to naudos. Mes esame ne tik protas, bet ir širdis, vaizduotė, meilė, ne tik laisvė, bet ir instinktas. Mums svarbus estetinis pasitenkinimas, žavėjimasis, nuostaba, džiaugsmas. Tai nusako, ką reiškia būti žmogumi. Tikiuosi, šiame žurnalo numeryje rasite įdomių ir įkvepiančių tekstų apie įvairius žmogiškumo aspektus, apie visų mūsų pilnatvės ir išganymo siekį. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ DRAUGIJOJE 1 Lietuva ir Ukraina: jėzuitų istorijos perspektyva TIKĖJIMAS 4 Dangaus muzika karo fone 6 Kasdienybės mistika DVASINGUMAS 8 Bendruomenė: svajonės ir tikrovė 11 Muzika ir ignaciškasis dvasingumas 15 Mano gyvenimo cantus firmus 16 Galbūt dvasios vadovas yra tai, ko jums reikia? 18 Kodėl naudinga ugdyti tikėjimą? 20 Kokia jūsų dvasinės meilės kalba? PROVINCIJOJE 23 Privalai padėti kitiems 25 Didžiausia paskata man 27 Susitikimas po 30 metų 29 Sinodo vakarai Šv. Kazimiero bažnyčioje Viršelyje – t. V. Šimkūno nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jū ra tė Gra by tė Dailininkė Jūra tė Karašauskienė Sti lis tė Eg lė Gudavičienė
1 DRAUGIJOJE Nuo pat pirmosios jėzuitų kartos Jėzaus Draugijoje vietą galėjo rasti iš esmės bet kokios tautos ar kultūros vyras, pajutęs pašaukimą sekti Jėzumi ir vadovautis ignaciškuoju dvasingumu. Ir kitoms vienuolijoms įprastą tautų ir kalbų margumyną Draugijoje dar padidino misionieriška vienuolijos dvasia, jėzuitišką pasaulį veikiai išplėtusi iki pat anuomet žinomų pakraščių – Rytų ir Vakarų Indijų. XVII a. Ukrainos žemėse pradėję kurtis jėzuitai beveik niekada nepriklausė bendroms vienuolijos struktūroms su Lietuvos bendrabroliais, tačiau gyvenimo mobilumas, geografinis artumas, o XX a. II pusėje – ir gyvenimas bei veikimas toje pačioje Sovietų Sąjungoje lėmė tai, kad ukrainietiški motyvai, tarsi vyšyvanka, ne viena proga praturtino ir papuošė Lietuvos jėzuitų istoriją. Iš Ukrainos kilę Lietuvos provincijos jėzuitai (iki 1773 m.) 1574 m. įkurta Lenkijos jėzuitų provincija apėmė visą Abiejų Tautų Respublikos teritoriją, tad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusiuose jėzuitų namuose (Vilniuje, Polocke, Nesvyžiuje) gyveno ir dirbo ne vienas iš Ukrainos žemių kilęs jėzuitas. Tarp jų – ir tėvas Martynas Laterna (apie 1552–1598) iš Drohobyčiaus (dab. Vakarų Ukraina). Vilniuje jis baigė filosofijos studijas, o vėliau, eidamas karaliaus Stepono Batoro nuodėmklausio ir pamokslininko pareigas, su valdovo dvaru ne kartą lankėsi Lietuvoje. Tėvą Laterną, 1598 m. švedų nuskandintą Baltijos jūroje, Lenkijos ir Lietuvos jėzuitai vėliau gerbė kaip kankinį, nors formalaus jo kulto pripažinimo procesas niekada nebuvo pradėtas. 1608 m. iš Lenkijos jėzuitų provincijos atskyrus naują Lietuvos provinciją, joje atsidūrė ir kai kurie iš Ukrainos žemių kilę jėzuitai, nors jų gimtieji kraštai liko Lenkijos provincijos sudėtyje. Tarp tokių pirmiausia minėtinas lvovietis Simonas Niklevičius (apie 1571–1632). Jis tapo antruoju Lietuvos provincijos provincijolu ir net du kartus ėjo Vilniaus kolegijos-universiteto rektoriaus pareigas. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne išliko jo užrašų knygelė, vadinamoji „silva rerum“. Tarp joje užfiksuotų įvairenybių esama ir anekdotų (kaipgi be humoro), ir medicininių receptų bei patarimų, kaip gydytis ir saugotis nuo maro. Dar kitoks iš Lvovo kilusio tėvo Benedikto Pauliaus Boimo (apie 1629–1670) atvejis. Jis buvo prie Lvovo lotynų apeigų katalikų katedros stovinčios garsiosios Boimų kop- lyčios-mauzoliejaus (1606–1615) statydintojo Grigaliaus Boimo anūkas, Lvovo gydytojo ir miesto tarėjo Pauliaus Jurgio Boimo sūnus, jaunesnysis jėzuito, Kinijos misionieriaus, Mykolo Boimo brolis. Nežinia dėl kokių priežasčių 1646 m. jis įstojo ne į Lenkijos (kaip brolis), o į Lietuvos provincijos naujokyną Vilniuje ir tapo šios provincijos nariu. Gyvenimo pabaigoje ėjo Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios pamokslininko pareigas, čia mirė ir buvo palaidotas. Gyvendamas Vilniuje, parašė du poleminius veikalus, skirtus stačiatikiams. Nepaisant akivaizdžios poleminės-apologetinės intencijos, Dr. Liudas Jovaiša Lietuva ir Ukraina: jėzuitų istorijos perspektyva
2 DRAUGIJOJE Boimas aniems laikams neįprastai pagarbiai kreipėsi į stačiatikius, vadindamas juos „mūsų mylimais broliukais“. Vyskupas Ukrainoje – jėzuitas Lietuvoje Per Abiejų Tautų Respublikos karą su Maskva ir Švedija Kijevo lotynų apeigų katalikų vyskupu buvo paskirtas iš Mažosios Lenkijos kilęs Tomas Ujejskis (1612–1689). Deja, Kijevo miestą įjungus į Maskvos valstybę, jam taip ir nepavyko užimti vyskupo sosto. Ujejskis Kijevo vyskupo titulą nešiojo tik nominaliai – rezidavo arba Varšuvoje (karaliaus dvare), arba Varmijos vyskupijoje, kurioje turėjo kitų bažnytinių pareigybių, laidavusių jam pragyvenimą. Nuo pat jaunystės Ujejskis troško būti jėzuitas, bet apsisprendė tik sulaukęs beveik 65 metų amžiaus – nutarė atsistatydinti iš vyskupo pareigų ir 1677 m. įstojo į Lietuvos jėzuitų provincijos naujokyną Vilniuje. Jį atlikęs, išimties tvarka iš karto davė keturis iškilmingus paskutiniuosius (profeso) įžadus ir penkerius metus (1683– 1688) ėjo Vilniaus profesų namų vyresniojo pareigas. Baigęs šią tarnystę ir išvengęs paskyrimo provincijolu, mirė naujokyno namuose ir buvo palaidotas Šv. Ignaco (Ignoto) bažnyčioje. Visą gyvenimą vyskupą, vėliau – tėvą jėzui- tą Tomą Ujejskį lydėjo šventumo garsas. Jį ypatingai gerbė ir dvasininkai, ir vienuoliai, ir pasauliečiai. 1648 m. Merkinėje ant savo sekretoriaus Ujejskio rankų mirė karalius Vladislovas Vaza, o 1686 m. į Vilnių atvykęs karalius Jonas Sobieskis atsiklaupęs prašė tėvą Tomą palaiminti jį, jo palikuonis ir visą kraštą. Šventumo reputacija akivaizdžiai išsiskleidė Ujejskiui mirus, kai žmonės dėjo prie mirusiojo kūno devocionalijas ir prašė kokių nors velionio turėtų daiktų. Ypatingą tėvo Tomo reputaciją patvirtina ir Šv. Ignaco bažnyčioje jo kapo vietą paženklinusi epitafija, ir 1706 m. Braunsberge išspausdinta Lietuvos provincijos jėzuito t. Jono Brikcijaus parašyta biografija. 1798 m. Rusijos valdžiai uždarius Šv. Ignaco bažnyčią, susirūpinta perlaidoti gyvenimo šventumu pasižymėjusio vyskupo kūną. 1825 m. Lucko-Žitomiro vyskupo Kasparo Ciecišovskio iniciatyva Tomo Ujejskio palaikai buvo perkelti į Žitomiro katedrą. Šia proga ekshumuotas vyskupo kūnas su procesija iškilmingai perneštas iš Augustinų bažnyčios į Šv. Kazimiero bažnyčią, kurioje prieš išgabenant palaikus į Žitomirą atliktos gedulinės pamaldos. Taip iš šventovės, prie kurios kadaise gyveno, vyskupas Ujejskis leidosi pomirtinėn kelionėn į gyvenime taip ir neregėtą savo vyskupiją. Įdomu, ar Žitomiro katedroje tebežinomas jo kapas? Lietuvos jėzuitų pėdsakai Ukrainoje XX a. Dabartinėje Ukrainos teritorijoje tebestūkso 1886–1939 m. Austrijos imperijoje ir Lenkijos Respublikoje veikusios Chyrovo šv. Juo- zapo jėzuitų kolegijos (1886–1939) pastatų kompleksas (manoma ją buvus viena geriausių mokyklų Lenkijoje, o gal ir visoje Europoje). Kitados tai buvo didžiulė internatinė mokykla su 327 gyvenamaisiais kambariais ir klasėmis – jos valgomajame turėjo tilpti 550 mokinių, o pastatų koridorių ilgis siekė 2 km. Čia buvo 30 tūkst. knygų biblioteka, geografijos, numizmatikos, archeologijos rinkiniai, chemijos ir T. Tomas Ujejskis, SJ (1612–1689)
3 DRAUGIJOJE fizikos laboratorijos, botanikos sodas, observatorija, sporto salės, 4 teniso kortai, 8 sporto aikštelės, nuosava elektros stotis, skalbykla, malūnas, kepykla, infirmerija, dirbtuvės, pa- statai buvo aprūpinti vandentiekiu ir kanalizacija. Šioje didžiulėje įstaigoje ir gausioje jėzui- tų bendruomenėje 1907–1910 m. pedagoginę praktiką atliko į Galicijos provinciją įstojęs pirmasis XX a. lietuvis jėzuitas Benediktas And- ruška: dėstė rusų kalbą ir matematiką, buvo klasių auklėtojo padėjėjas ir korepetitorius, pakaitomis budėdavo prie ligonių. Sovietmečiu Ukrainos katalikams patarnavo ne vienas Lietuvos jėzuitas. Pirmasis kelius praskynė t. Vytautas Merkys (1927–2021). 1974-aisiais išvykęs į Ukrainą, tėvas Merkys ten darbavosi 23 metus. Buvo vienintelis kunigas didžiulėje teritorijoje (aptarnavo apie 10 parapijų); netausodamas savęs jis nuolat keliaudavo pas žmones iš vienos vietos į kitą. Vietoje Hrečianų kapinių koplyčios t. Merkys pastatė naują Šv. Onos bažnyčią (pats ją suprojektavo ir vadovavo statyboms), išugdė septynis naujus kunigus. 1990–1991 m. pagal savo projektą Chmelnickyje pastatė originalią dviejų aukštų Kristaus Karaliaus bažnyčią ir įkūrė naują, vieną didžiausių regione, katalikų parapiją. Apie „otca Vytautasa“ veiklą sklido legendos, tad kai 1997 m. t. Merkys nusprendė grįžti į Lietuvą, parapijiečiai buvo pasiryžę jėga neleisti išvykti mylimam kunigui. Tėvui Vytautui teko pabėgti iš parapijos nakčia išsikvietus greitosios pagalbos automobilį. Netrukus iš Ukrainos pradėjo plaukti tikinčiųjų laiškai ir Žitomiro vyskupo prašymai grįžti, į Lietuvą atvyko netgi prašytojų delegacija... Įkvepiančiu tėvo Merkio pavyzdžiu sekė ir kiti Lietuvos jėzuitai, tačiau jų apaštalavimas Ukrainoje buvo gerokai trumpesnis ir, žinoma, ne toks reikšmingas. 1978–1981 m. Vinicios mieste kunigavo t. Kazimieras Žilys (1945–2021), o 1979–1983 m. Podolės Kamenece – t. Jonas Zubrus (1924–2020). 1982 m. slapta įšventintas kunigu, į Ukrainą buvo išvykęs ir t. Jonas Boruta, tačiau netrukus saugumiečiai jį privertė grįžti. Šioje istorijos vietoje būtų galima dėti tašką, tačiau gyvenimas rašo kablelį: šiandien jėzuitų mokyklos Lietuvoje priima mokinius ir mokytojas iš Ukrainos, o jėzuitų namuose glaudžiasi karo pabėgėliai. Galvojant apie ateitį, belieka baigti daugtaškiu... Chyrovo jėzuitų kolegija (iki 1939 m.)
4 Kai mane pasiekė kraupi žinia apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, labai greitai iškilo giliai atmintyje užkišti ir užšaldyti prisiminimai apie, atrodo, taip neseniai Rusijos vykdytą terorą, persekiojimą, melą ir priespaudą Lietuvoje. Sunku buvo patikėti, kad šiandien pasaulyje kas nors gali kėsintis į laisvą, nepriklausomą, didžiausią Europos valstybę ir pradėti jos naikinimą, todėl parašiau žinutes vienam pažįstamam Kijeve bei mūsų seserims į Moldovą ir pasiteiravau, ar tikrai ten vyksta karas. Labai norėjosi sulaukti neigiamo atsakymo, deja... Iškart kilo mintis, kad būtina nedelsiant ką nors daryti dėl Ukrainos, visų pirma – prašyti pagalbos iš Dangaus. Tuoj pat pasakiau mamai, kad labai reikia melstis už Ukrainą, nes ten vyksta negeri dalykai (vakare nenorėjau jos jaudinti pasakydama visą tiesą), o ji – laisvės kovų dalyvė, partizanų ryšininkė, dar neturėdama jokių žinių apie pradėtą karą Ukrainoje, – atsiliepė: „Mes daug kraujo praliejome dėl laisvės, laisvė brangiai kainuoja“, ir pasiėmė rožinį. Iš patirties žinau, kad jos maldos visada išklausomos, todėl tai ramino ir guodė. Po keleto valandų šiek tiek nurimusi mąsčiau (ne tik aš, bet ir daugelis mūsų bendruomenės seserų), kaip mes, kaip vienuolinė bendruomenė, dar galėtume padėti ukrainiečiams. Pasitarusios nusprendėme, kad savo namų bendruomenėse ne tik melsimės už Ukrainą, bet suteiksime pastogę, prieglobstį ir kitą būtiną pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tad Eucharistinio Jėzaus seserų bendruomenės Moldovoje, Latvijoje ir Lietuvoje apgyvendino keliolika šeimų, dažniausiai – mamas su mažamečiais ir mokyklinio amžiaus vaikais. Kai į namus atvyko pirmieji karo pabėgėliai, visos seserys išgyveno panašius jausmus – dažniausiai kilusį jaudulį. Ne visada buvo lengva rasti tinkamą žodį (ne dėl kalbos barjero) ar paguosti atvykusius, bet turbūt kiekviena turėjome galimybę iš naujo mokytis tiesiog būti šalia kenčiančio. Iki ašarų daugelį iš mūsų jaudino atvykusių ukrainiečių žiaurios karo patirtys ir istorijos bei šiame kontekste žmonių priimti apsisprendimai ir sprendimai. Daugelis pabėgėlių atkeliavo iš Kijevo, Zaporožės, Žitomiro, Charkovo bei kitų miestų ar apylinkių. Prisimenu, kai vieną pagyvenusių sutuoktinių porą, atvykusią į Lietuvą iš Žitomiro, naktį pasitikau autobusų stotyje, jie visą kelią (kol nuvykome iki apgyvendinimo vietos) dėkojo Dievui ir džiaugėsi, kad pas mus tylu, nesigirdi sirenų ir šaudymų. Čia jie jautėsi saugūs. Senyvas beveik aklas vyriškis, Jekaterinos vyras, buvo nusprendęs pasilikti karo kamuojamoje Ukrainoje ir čia laukti mirties, bet žmona jį įkalbėjo vykti kartu. Žavėjausi jos kantrybe ir gebėjimu nepasimesti sunkiose situacijose, nes tik jose atsiskleidžia, kas yra tikroji meilė ir ištikimybė. Antrąją karo savaitę apgyvendinau porą Dangaus muzika karo fone Ses. Judita Stankūnaitė, SJE
5 TIKĖJIMAS jaunų motinų, automobiliu ištrūkusių iš karo siaubo su trimis vaikais ir pora augintinių. Jos – puikus pavyzdys, kaip reikia mokėti realiai įvertinti tikrovę, nenuleisti rankų ir neprarasti vilties. Maniau, tikrai viską apgalvojau, kad kuo nuoširdžiau juos sutikčiau ir priimčiau. Juk nupirkau ir paruošiau maisto, paklojau lovas, net parūpinau dantų šepetėlių ir pastos, bet, mano nustebimui, dar nespėjusios atsigauti po varginančios kelionės, moterys prašė padėti susirasti bet kokį darbą, kad galėtų išlaikyti vaikus, nes jų vyrai liko ginti Tėvynės. Zaporožėje jos turėjo savo privačią medicinos kliniką ir ten dirbo. Kaip ir daugeliui kitų, atvykusių į svetimą kraštą, buvo nejauku prašyti valytojos, kasininkės, pardavėjos ar panašaus darbo, bet jos išdrįso. Ačiū Dievui, suradome darbą pagal specialybę. Mane sujaudino klinikos, į kurią kreipiausi, vadovų geranoriškumas ir nuoširdumas. Sulaukiau nemažai skambučių su darbo pasiūlymais ir didžiulį, nuoširdų norą padėti mūsų broliams ir seserims. Tai uždega... Kai sutikdavau mūsų namuose gyvenančias motinas ir klausdavau, kaip jos jaučiasi, iškart sulaukdavau atsakymo: mums viskas gerai, kitiems taip gerai nepasisekė kaip mums, tačiau apimdavo nerimas dėl jų užspaustų jausmų, nes akyse mačiau, kad po atsakymu „gerai“ slypi kur kas daugiau – galbūt pyktis, skausmas, liūdesys ar gedulas. Prireikė laiko, kad jos galėtų pasidalinti tuo, kas tikrai gyva širdyse. Moterys prisipažino, kad kiekvieną vakarą, užmigdžiusios vaikus, verkė ir sielvartavo. Tikrai taip, nes ryte jas matydavau nuo ašarų patinusiomis akimis. Ačiū Dievui, kad jos galėjo išlieti bent pirmąją dozę savo širdgėlos ir liūdesio... Kai daugiau šviesos ir giedros atsirado jų akyse bei širdyse, šviesiau pasidarė ir man. ...Kiekvieną dieną vis daugiau pabėgėlių pasiekdavo Lietuvą, gaila buvo matyti pasimetusius ir pavargusius žmones. Bet jei nepajėgi visų apgyvendinti, gali rasti būdų kitaip jiems padėti. Daugelis iš mūsų lankėme ir tebelankome kitur apgyvendintas šeimas ar vaikus, priimtus į vaikų namus. Kartais besiklausant karo paliestų šeimų istorijų bei patirčių apimdavo neviltis, skausmas ir liūdesys, kodėl niekaip negalima šių baisybių sustabdyti, ir tiek daug skausmo patiria nekalti žmonės. Prisipažinsiu, kad reikėjo mokytis iš naujo pasirinkti viltį ten, kur jos nesimato ir atrodo, kad išvis nėra. Lankydama keletą ukrainiečių šeimų, apsistojusių kaimo vietovėje, supratau, kad kartais paskubomis surasta darbo vieta (nors Jana labai norėjo dirbti) gali sukelti daug skausmo. Prabilusi apie darbą, gautą kavinėje, moteris pradėjo garsiai raudoti. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta, bet vėliau paaiškėjo, kad toje kavinėje paprastai lankosi daug rusų tautybės vyrų. Jana prisipažino, kad negalės jų aptarnauti, nes rusų kareivių padarytos žaizdos tokios gilios ir skausmingos, jog reikia daug laiko ir saugios erdvės joms gyti. Kai kitame kaime aplankau tris jaunas ukrainietes mamas su devyniais mažamečiais vaikais (mažiausiasis gimė antrą karo dieną), sujaudina šių motinų vienybė ir laikymasis išvien, padedant viena kitai. Jos moka dalintis viskuo, net vienu vaikišku vežimėliu devyniems mažyliams. Bet kartu supratau: nors tai labai kilnu ir gražu, vis tiek joms labai reikia pagalbos, būtina pasirūpinti jų buitimi (nors moterys kaskart sakydavo, kad nieko nestokoja). Kai važiuodavau namo jas aplankiusi, vis kildavo nauja mintis, kuo galiu šias šeimas pradžiuginti ir palengvinti jų kasdienį gyvenimą. Esu dėkinga Dievui ir geriems žmonėms, nes tos mintys greitai virsdavo tikrove. Kartais užtekdavo parašyti feisbuko paskyroje, kad ukrainiečių šeimai trūksta konkrečių daiktų, ir tuojau kas nors atsiliepdavo, parašydavo, kuo gali padėti. Ypač greitai į prašymą reaguodavo jaunos mamos. Ačiū joms! Atsiliepimas į pagalbos šauksmą paliečia ir davėjo, ir prašytojo giliausias stygas, ir taip suskamba gražiausia muzika, kurios vardas – meilė ir gailestingumas. Kaip norisi, kad ši muzika vis lietųsi ir nenutiltų, nes ji tikrai turi dangišką skonį...
6 TIKĖJIMAS Taip jau nutiko, kad mes tapome ryškiai besikeičiančio Bažnyčios veido liudininkais. Dabar tikintieji lanko bažnyčią dėl kitokių motyvų, nei tai darė jų tėvai ir protėviai. Natūralu, kad klausiame, kokia bus ateities Bažnyčia ir ar tikintieji joje dar ras tai, ko giliai trokšta. Jėzuitas Karlas Rahneris mums paliko tokią ištarmę: „Atsidavęs ateities krikščionis bus arba mistikas, kuris „kažką“ patyrė, arba jo apskritai nebebus.“ Tam pritaria ir dvasingumo teologai, ragindami peržvelgti šiandienos dvasingumą ir jį atnaujinti mistikos patirčių akivaizdoje. Kalbame apie tam tikrą kiekvieno krikščionio mistinę dimensiją, atpažįstamą labiau ar mažiau netobulame kasdieniame gyvenime ir daugiau ar mažiau intensyvioje tiesos patirtyje, dėl kurios mes įgyjame savo tapatybę. Ir pati krikščionybė turi šią mistinę dimensiją, pasireiškiančią kasdieniame kiek- vieno krikščionio gyvenime ir parengiančią tikinčiuosius sąmoningai ir valingai patirti tiesioginę Dievo akivaizdą, kurią iki galo išgyvensime amžinybėje. Bėda ta, kad šiandien mistika vis dar suprantama kaip ypatinga dovana, o gal „prakeiksmas“, skirtas pavieniams, dažnai perdėm šventiems, o kartu keistiems asmenims, dovanai gavusiems tokią privilegiją, pasireiškiančią per vadinamąją „įlietąją kontempliaciją“, dažnai lydimą kūno ir sąmonės funkcijų praradimo, dvasios pagavų, ekstazių, vizijų ir kitokių sunkiai paaiškinamų reiškinių. Senesniuose dvasingumo vadovėliuose galima rasti teiginių, nurodančių, kur krikščionio gyvenime yra vietos mistikai: ogi tik tam tikrų Dievo išrinktų asmenų, padariusių didelę pažangą asketinėse praktikose, gyvenimuose, tarsi vainikuojant asketinį gyvenimą jautresniu ir atidesniu santykiu su Dievu. Pats dvasingumas dažnai tapatinamas ne su mistika, o su askeze, tai yra grynai žmogiška dvasine veikla ir pastangomis, sąmoningai ar ne užtemdant pirminį Dievo malonės veikimą ir iniciatyvą. Iš tiesų mistika mūsų tikėjime užima daug svarbesnę vietą. Pati mistikos sąvoka siekia antikos laikus. Žodis „mysterion“ yra kilęs iš žodžio „mistikos“ (veiksmažodis „myo“ reiškia „tylėti, užmerkti akis“), kuris helenistine prasme nurodo į misteriją: slaptą įšventinimo ritualą, leidžiantį žmogui susisiekti su dieviškąja sfera. Taigi, mistika – slapta ir sąmonei neprieinama tikrovė, atskleidžiama per ini- ciaciją. Krikščionybėje – tai Dievo išganingojo slėpinio patirtis, kai dieviškoji tikrovė, nors visada paslėpta, tapo visiems krikščionims bendru tikėjimo ir Dievo patirties objektu, jo meilės apsireiškimu, tačiau ne žmogaus iniciatyva ir suvokimu, bet malone Dievo, kuris apsireiškia Jėzuje Kristuje. Mistinio gyvenimo viršūnė yra veiksminga vienybė su Jėzaus Kristaus Dievu, kurią galima įgyvendinti tik per antgamtinę malonę. Štai kodėl krikštas su jo teikiama malone yra mistinis atgimimas Trejybėje ir dieviškoje šeimoje, augant ir keliaujant link galutinio susivienijimo su dieviškaisiais Asmenimis amžinybėje. Todėl mistinę patirtį reikėtų suprasti kaip krikščioniškosios egzistencijos pilnatvę ir tikėjimo gelmę. Kalbame apie tuos pačius tikėjimo slėpinius, pažįstamus iš Bažnyčios mokymo, švenčiamus ir patiriamus liturgijoje, išgyvenamus Kasdienybės mistika T. Mindaugas Malinauskas, SJ
7 TIKĖJIMAS T. V. Šimkūno nuotr. patarnaujant gailestingumo darbais savo artimui. Šiomis priemonėmis naudodamasis tikintysis tikėjimo slėpinius gali visapusiškai išgyventi, giliai pažinti Kristų ir megzti vienybės ryšį su juo, net ir visiškai nieko nežinodamas apie pagavas, vizijas ir specialius mistinius pažadus. Slėpiniai yra Dievo numatyta ir nustatyta bendravimo su juo vieta, kur aukštesnė Dievo tikrovė ir žemesnė kūrinių tikrovė viena kitą persmelkia, pamažu viena kitą apima ir perkeičia. Tik slėpiniai teikia paguodą, nes jie yra malonės veikimas, gydantis giliausią mūsų egzistavimo žaizdą, įtrūkį tarp žmogaus ir Dievo. Atsiliepdami į Dievo malonės veikimą giliu nusižeminimu, tikintieji leidžiasi į tam tikrą sielos procesą – artinasi prie Bažnyčios dogmomis apibūdintų dieviškų slėpinių; vis giliau juos kontempliuodami, jie iš esmės yra perkeičiami, kad taptų pajėgūs priimti mistines patirtis. Nors Bažnyčios pripažintų mistikų patirtis iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtinga nuo mūsų kasdienių krikščioniškų patirčių, tačiau teologų gerai išanalizuota atskleidžiant esminius momentus, ji nurodo į kiekvieno krikščionio mistinės patirties egzistavimą, jos ypatybes ir gaires, kurių laikydamasis krikščionis tampa vis jautresnis mistinėms patirtims. Pirmiausia tai pasireiškia augančiu sąmoningumu, padedančiu įžvelgti Dievo buvimą ir veikimą žmoguje bei pasaulyje ir atskirti įprastas krikščioniškas patirtis nuo mistinių. Dėl šio augančio sąmoningumo krikščionis atpažįsta tiesioginį Dievo mezgamą santykį su juo ir jautriai atsiliepia į galimybę vienytis su Dievu. Tiesioginį santykį su Dievu reikia suprasti kaip Dievo ieškančio žmogaus troškimo intensyvėjantį išsipildymą, o vienijimąsi su Juo – kaip vis didesnį šio troškimo perkeitimą į visišką bendrystę su Dievu. Šios patirtys ir jų pažinimas visada kviečia aukotis dėl artimo gėrio ir išganymo, vis radikaliau atsiduoti Dievo slėpiniui, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus Dvasiai, kuri pamažu apima visą gyvenimą. Žinoma, kad tokia eilinių krikščionių bendrystė su Dievu paprastai būna dalinė ar nevisavertė, dažnai pertraukiama savanaudiškumo ar žemiškų rūpesčių, bet krikščionis kaskart yra kviečiamas atsiversti ir gilinti šią patirtį. Mistinė patirtis siejasi su pačia išganymo ir šventumo esme, todėl apima visą žmogų, perkeisdama, įtvirtindama dorybėse, išlaisvindama jį nuo jo paties, kad darytų gerus sprendimus, atitinkančius Dievo valią. Mistinė patirtis, kaip ir kiekviena krikščioniška patirtis, reiškia gyvenimą teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, kurios veiksmingai suvienija žmogų su Dievu ir padeda gyventi tikrąja, ne egoistine, savastimi. Dabar, kai šiek tiek labiau pasigilinome į kasdienės mistikos galimybę krikščionio gyvenime, reikėtų bent savo sąmonėje stengtis „numitinti“ mistinę Dievo patirtį ir įžvelgti ją eilinio krikščionio gyvenime, kuris orientuotas į transcendenciją, kaip normalią ir priimtiną gyvenimo dalį, nors ir išlaikant visišką šventojo slėpinio nesuvokiamumą bei kilnumą.
8 DVASINGUMAS Kas yra Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė jums, kaip pasaulio bendruomenės pirmininkui... Pirmiausia bendruomenė yra ignaciškosios šeimos narė. Ignaciškasis dvasingumas mus susieja tarpusavyje ir su jėzuitais, nes dalijamės tuo pačiu šv. Ignaco dvasiniu paveldu. Ignaco kvietimas ieškoti Dievo visuose dalykuose ir rasti jį kasdienybėje išties yra pasauliečius guodžiantis. Šiuo metu pasaulio KG bendruomenė vienija 23 tūkstančius narių 70-yje šalių visuose žemynuose. Na- cionalinės bendruomenės paprastai steigiasi ten, kur istoriškai jau seniai veikia jėzuitai, ir dažnai mūsų bendruomenę žmonės suranda būtent per jėzuitus. Tačiau dabar jau yra pavyzdžių, kai bendruomenė steigiasi ir šalyse, kuriose jėzuitai savo istorijos neturi. Vadinasi, bendruomenė yra brandi ir pati turi ką pasiūlyti žmonėms, gali juos sudominti ir patraukti. Pvz., Naujojoje Zelandijoje arba Švedijoje, kur jėzuitų labai nedaug, KG bend- ruomenė pradėjo kurtis ne jėzuitų, o pasauliečių iniciatyva, ir tokie faktai džiugina. Mes esame laimingi, nuolat galėdami remtis jėzuitų dvasiniu artumu, brolyste ir bendradarbiavimu, bet turime savo kelią, esame atsakingi už savo narių ugdymą ir bendruomenės tęstinumą užtikriname patys. Šalyse, kur jėzuitų likę labai mažai, kaip tik KG bendruomenė tampa atsakinga už ignaciškojo dvasingumo išlaikymą ir perdavimą. Jėzaus Draugija neretai kviečia pasauliečius perimti kai kurias jų veiklos sritis – rekolekcijų namus, mokyklas ar universitetus Pvz., už jėzuitų vidurinių mokyklų tinklą Belgijoje, taigi ir už ignaciškosios ugdymo charizmos puoselėjimą, yra atsakingas pasaulietis, o jo asistentas yra jėzuitas. Panašus bendradarbiavimas neišvengiamas, nes dalyvaujame ne vien jėzuitų, bet paties Kristaus misijoje. Čia mes esame partneriai, ir tai mus skatina visapusiškai augti. ...ir kaip bendruomenės nariui? Kadangi mes su žmona esame pasauliečiai ir mūsų aiškus pašaukimas buvo kurti šeimą, KG bendruomenė yra vieta, kur mes galime puoselėti savo meilę ignaciškajam dvasingumui. Bendruomenė, kitaip sakant, grupė asmenų, būdama pasaulyje ir drauge su mumis ieškodama Dievo visuose dalykuose, susidurdama su tais pačiais gyvenimo iššūkiais šeimoje, darbe, visuomenėje, padeda mums daryti įžvalgą. Pokalbis grupelėje, bend- ra paieška to, kas tinkamiausia kiekvienam iš mūsų, yra kas kita nei asmeninis dvasinis palydėjimas. Jau 40 metų esu bendruomenės narys ir visada stebiuosi tuo, kad grupelės „kolektyvinis protas“ veikia kitaip ir yra subtilesnis nei pavienių žmonių protų suma. Žmonių, siekiančių vienas kitam padėti atpažinti Dievo buvimą, tarpusavio sąveika padeda pamatyti ir suvokti dalykus, kurių neįžvelgtų net pats protingiausias ar aiškiaregystės dovaną turintis pavienis žmogus. Tai ne paviršutiniškas pojūtis, jis leidžia užsimegzti tvirtai draugystei, Pokalbis su gegužę Lietuvoje viešėjusiu ir Šiluvoje surengtam ugdymo savaitgaliui vadovavusiu pasaulio Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Vykdomosios tarybos pirmininku DENISU DOBBELSTEINU. BENDRUOMENĖ: svajonės ir tikrovė
9 paremtai Dievo ieškojimu. Kalbantis su bičiuliais jėzuitais, kai kurie net šiek tiek pavydi mums šios bendruomeniškumo patirties. Savo misijose jėzuitai dažnai veikia po vieną, net ir gyvendami bendruomenėje, mažai laiko leidžia kartu, tad kartais man sako, kad KG bendruomenė, kurią jie pažįsta kaip palydėtojai ar asistentai, yra brangi draugystės su Dievu vieta, parodanti, kaip gali būti kartu skirtingi, bet tą patį tikslą turintys žmonės. Ką KG bendruomenė gali pasiūlyti šiandien gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms? Vertindamas paskutiniųjų trejų metų savo, kaip pasaulio bendruomenės pirmininko, patirtį galiu pasakyti, kad joje vyksta didelių pokyčių. Ankstesnė bendruomenės karta buvo labiau įsitraukusi į dvasines paieškas, turėjo glaudesnių ryšių su ignaciškojo dvasingumo vienuolijomis ir bendruomenę pažindavo jau įgijusi dvasinių pratybų patirties. Mes turėjome kartą pasauliečių su stipriu transcendencijos potyriu. Bendruomenėje jie rasdavo aplinką, kur šita pamatinė patirtis galėjo skleistis ir būti puoselėjama. Dabar yra kitaip. Žmonės tebeieško prasmės, bet nebūtinai turi priemonių, o kartais ir drąsos, įvardinti, kad ieško būtent transcendencijos, susitikimo su Dievu. Kai kuriuose pasaulio kraštuose sekuliarizacija vyko taip greitai, kad dažnai čia žmonės nebeturi krikščioniškos aplinkos, nebegauna krikščioniško ugdymo, taigi nebeturi ir priemonių, padedančių suvokti, kokie yra jų giluminiai troškimai. Tad labai vilčiausi, kad KG bend- ruomenė bus atvira priimti tuos, kurie ieško prasmės. O tam reikia pradėti naudoti kitokią kalbėseną, atverti kitas duris, kad jas rastų žmonės, turintys kitokią patirtį nei mes. Ir kad Dievo paieška pasaulyje, kuri jiems buvo neįsivaizduojama, pasirodytų verta dėmesio ir tam tikros rizikos. Galbūt pagrindinės durys į mūsų bendruomenę nebebus tyliosios savaitės rekolekcijos, nes žmonės tik vėliau pajėgs atpažinti, ar tai jiems tinka. Nuoširdžiai ieškodami Dievo, anksčiau ar vėliau bendruomenės nariai pajunta troškimą likti tyloje su Viešpačiu ir supranta, kad dvasinės pratybos iš tiesų yra privilegijuotas kelias, leidžiantis pasiekti mū-sų pačių gelmes, kuriose ir randame Dievą. Galbūt šiandien didžiausia dovana, kurią bend- ruomenė gali įteikti visiems, ieškantiems prasmės, yra žinia, kad vertėtų ieškoti būtent Dievo, kad tai įmanoma ir kad tos paieškos nesuriša rankų, neatima mūsų laisvės. DVASINGUMAS Dalios Kubilienės nuotr.
10 DVASINGUMAS Vis dėlto KG bendruomenė savo nariams kelia tam tikrų reikalavimų... Bendruomenė prašo, kad reguliariai vyktų grupelių susirinkimai, kad būtų puoselėjama ištikimybė grupelei, tačiau matome, kad jauniausiems bendruomenės nariams šiandien reikia didesnio lankstumo. Tie, kuriems patikėta atsakomybė už bendruomenę, neatsisakydami pamatinių jos reikalavimų, vis dėlto turėtų turėti kantrybės ir stengtis prisitaikyti prie jaunimo poreikių. Tad, jei būdavo įprasta rinktis kas dvi savaites, galbūt jaunimo grupelė galėtų rinktis kartą per mėnesį. Jeigu jauni žmonės dėl studijų ar darbo metams kitiems išvyksta, tai turėtų nesudaryti problemų ir jie būtų laukiami grįžtant. Taip pat galvoju apie mūsų pasiūlymus maldai. Turi įvykti revoliucinis pokytis parenkant muziką bei įvaizdžius. Šiandienos jauniems žmonėms nebetinka tai, ką naudojome prieš 50 metų, tad reikia būti išradingiems. Kitaip sakant, tvirtai remiantis į mūsų dvasines šaknis, ieškoti naujų simbolių, naujos estetikos, kuri perteiktų tą pačią žinią, bet būtų kur kas labiau kalbanti jauniems žmonėms, atliepianti į jų estetinius poreikius. Tai tik keletas pastebėjimų, manau, ilgainiui suprasime, kokių pokyčių dar reikia. Į pasaulio bendruomenės Vykdomąją tarybą rengiamės kooptuoti du jaunus 28-erių ir 35-erių metų žmones, kad mums padėtų įžvelgti, kas bus svarbu bendruomenei ateityje, kad padėtų nujausti būsimus pokyčius ir mums netektų vien į juos reaguoti. KG bendruomenė yra Bažnyčios dalis, o ji šiuo metu susiduria su dideliais iššūkiais, mąstydama apie sielovadą žmonių, ne visuomet gyvenančių pagal Bažnyčios mokymą. Kokių pokyčių čia įžvelgiate? Kaip bendruomenės narys, labai didžiuojuosi tuo, kad visur, kur turėjau galimybę lankytis, mačiau visišką atvirumą realybei. Bendruomenė mato tikrovę, ją įsivardija ir tai yra išlaisvinantis dalykas. Kai susiduriame su sunkumais – ar tai būtų lytinio išnaudojimo atvejai, ar gyvenimo situacijos, kurios nebūtinai atitinka Bažnyčios mokymą, – visada svarbu pripažinti tikrovę ir remtis tuo, kas yra. Esu teisininkas, žinau taisyklių svarbą. Bažnyčioje mes taip pat turime taisykles, kuriomis remiamės ir kurios labai vertingos darant pasirinkimus. Tačiau jeigu gyvenimas klostosi kitaip, nei įsivaizdavome, į realybę pirmiausia reikia žvelgti ne per taisyklių prizmę, nes tai sukelia kaltės jausmą, o gerbti kiek- vieną konkretų žmogų ir tęsti įžvalgos procesą remiantis jo išgyvenama situacija. Mes visada turime ką pasakyti žmonėms, esantiems už Bažnyčios mokymo nustatytos ribos. Labai didžiuojuosi, kad mūsų bendruomenėje į tai žvelgiama atvirai, be baimės ir kad dėl to šiems žmonėms pavyksta išlaikyti ryšius su Bažnyčia. Kai popiežius mus kviečia eiti į paribius, mūsų bendruomenei tai reiškia likti atviriems asmenims, kurie jaučiasi juose esantys. Galiu užtikrinti, kad KG bendruomenė neskatina ribinių situacijų, bet yra vieta, kur vyrauja visiška pagarba ir kur dialogas įmanomas, kad būtų išlaikyta tai, kas svarbiausia – ryšys su Kristumi. Mes galime būti sutaikinimo vieta, jeigu neapribojame Dievo gailestingumo. Manau, kad visų mūsų troškimas yra eiti nuo gero prie geresnio, o ne nuo vienos mirtinos nuodėmės prie kitos mirtinos nuodėmės. Bet pirmuoju atveju reikalinga pagalba ir manau, kad geriausias dalykas, kurį galime pasiūlyti, yra mūsų atvirumas bendruomenėje, ir toliau atkakliai ieškančioje Dievo. Kai nusprendi atsiduoti tokiai tarnystei kaip mano, privalai svajoti apie rytdienos bendruomenę, numatyti planus ateičiai, tačiau tarnaujant tavasis supratimas dažnai atsitraukia susidūręs su bendruomenės rea- lybe. Tarnystė yra tam tikras nuolankumo išbandymas. Nuolat turiu derinti savąsias svajones apie bendruomenę ir tarnauti realiai bendruomenei, kuri dažnai nustebina. Kartais ji atrodo šiek tiek per lėta, o kartais gerokai viršija mano lūkesčius... Kalbėjosi ir iš prancūzų k. vertė Jūratė Grabytė
11 DVASINGUMAS Jau nuo muzikos studijų laikų domėjausi ir iki šiol domiuosi labai subtiliu ir įtraukiančiu klausimu apie muzikos ir dvasingumo san- tykį – kaip ir kokiomis išraiškos priemonėmis muzikos kūrėjai gali padėti klausytojui atsiverti autentiškai dvasinei patirčiai, labiau priartėti prie Dievo žodžio, jį geriau apmąstyti ir pritaikyti savo kasdienybėje. Be abejo, ir pats muzikos menas, ir autentiškas dvasingumas yra atskiros ir gana plačios sritys, reikalaujančios tam tikro išmanymo, dėmesingo ir kantraus gilinimosi, nuolatinės praktikos, netgi atskirų specializuotų studijų. Todėl, šiame straipsnyje nebandydamas išnarplioti visų galimų subtilybių, jūsų dėmesiui pateikiu kelias supaprastintas ištraukas iš savo teologijos studijų baigiamojo darbo, kuriame tyrinėjau tikriausiai daugumai puikiai žinomą ir ne kartą girdėtą Johano Sebastiano Bacho Pasiją pagal Matą. Išsamiau nagrinėjant šį pasaulinės muzikos šedevrą įvairiais pjūviais – biblinio teksto egzegezės, literatūrinės libreto bei muzikologinės analizės – kėliau klau- simą: kaip kompozitorius organizuoja muzikinę medžiagą, kokius galimus dvasinio ug- dymo(si) principus išryškina būtent tokia gar- sinė architektūra ir kodėl pagrįstai J. S. Bachą galime vadinti ne tik talentingiausiu visų laikų muzikos kūrėju, bet ir tikru dvasinio gyvenimo žinovu bei teologu. Šio straipsnio skaitytojams, kurie galbūt jausis šiek tiek pasimetę tarp įvairiausių nežinomų terminų ir sąvokų, patariu neišsigąsti ir pamažu, kantriai leistis ne tik į skaitymo, bet ir muzikinį-dvasinį nuotykį, geriausia – su Bib- lija rankose ir klausantis kūrinio įrašo, nes šito straipsnio tikslas yra noras pasidalinti netikėtais atradimais ir paskatinti naujai bei kūrybingai išgyventi dvasines patirtis. Muzikinio kūrinio klausymasis kaip dvasinės patirties įžanga Kaip milžiniškos gotikinės katedros žavi savo architektūrinės struktūros didingumu, taip kiekvienas muzikos kūrinys mus pakeri išradingu garso struktūros išdėstymu bei harmonijos grožiu. Tačiau toks vertinimas liktų perdėm paviršutiniškas ir netgi naivus, jei neskirtume daugiau dėmesio ir pastangų šių struktūrų ypatumams atpažinti. Kaip tik antruoju klausymosi ir vertinimo laikotarpiu pradedame atkreipti dėmesį į įvairias smulkesnes kūrinio detales, kurios atrodo nesuT. Eugenijus Puzynia, SJ MUZIKA IR IGNACIŠKASIS DVASINGUMAS
12 DVASINGUMAS derinamos su „globaliai“ vertinama visuma. Čia esame įtraukiami į pačią „kontrastų žaidimo“ šerdį, kurioje vyksta tikrasis asimiliacijos procesas: nuolatinė įtampa tarp skirtingų kūrinio elementų – instrumentinių ir vokalinių išraiškos priemonių, diezinių ir bemolinių tonacijų kaitos, ritmo ir tempo svyravimų, perėjimo iš vienos muzikinės formos į kitą ir t. t. Visa tai tiesiogiai rezonuoja su mūsų vidiniais išgyvenimais, pasižyminčiais neišvengiamais kontrastais. Būtent iš šio „dialogo“ su muzikos kūriniu pamažu kyla prasmės klausimas: koks principas jungia visus šiuos kontrastus ir koks yra tikslas, kurio link krypsta ne tik kūrinio judėjimas, bet ir mūsų pačių egzistencija, kuriai šis judėjimas savotiškai meta iššūkį? Trečiuoju etapu, kurį būtų galima pavadinti persvarstymu, esame iš naujo kviečiami pažvelgti į kūrinį kaip į organišką visumą, tačiau šįkart bandant pasimėgauti maloniai stebinančia darna, kuri atveria protą bei širdį tiesos ir laisvės dovanai, perduodamai šioje muzikoje ir per ją. Ką tik aprašyta trejopa muzikinė patirtis puikiai atsispindi ir dvasiniame gyvenime. Tam, kad atsivertume gilesnei dvasinei patirčiai, mums neužtenka vien paviršutiniškai atliktos kokios nors maldos praktikos. Esame kviečiami įsigilinti į medituojamą maldos ar Biblijos ištraukos turinį – nuo išorinio Žodžio klausymosi pereiname prie vidinio supratimo ir skonėjimosi juo. Žinoma, toks kokybinis šuolis neįmanomas be mūsų pačių aktyvaus įsitraukimo ir pasirengimo atpažinti įvairius dvasinius judesius (motiones), kurie kartais gali atrodyti kontrastuojantys tarpusavyje ir keliantys iššūkį mūsų idealizuotam supratimui ne tik apie dvasinę tikrovę, bet ir gyvenimą apskritai. Šioje vietoje dvasinė įžvalga arba, kitais žodžiais tariant, gebėjimas „atskirti, atpažinti dvasias“ (discernimento) – dvasinio gyvenimo principas, kurio savo Dvasinėse pratybose moko šv. Ignacas Lojola, – yra būtinoji prielaida didesnei dvasinei pažangai ir vidinei laisvei įgyti. Tai yra kritinis momentas, kai pirminis naivus supratimas ir paviršutiniška motyvacija turi užleisti vietą nuolankiam, drauge ir gilesniam, tikresniam savęs ir Dievo pažinimui. Apmąstydami Dievo žodį, per vaizduotę stengdamiesi įsitraukti į patį kontempliuojamos scenos veiksmo sūkurį, esame kviečiami ne tik persiimti Dievo veikimu, bet ir apsispręsti kokybiniam gyvenimo pokyčiui. Naujas žvilgsnis yra neatsiejama horizontų kaitos dalis. Nuo šiol savo gyvenimą suprantu ne kaip hermetišką, savitikslę egzistenciją, bet kaip nuolatinį kvietimą atsiliepti į visa apimančią Dievo Meilę – per Jį, su Juo ir Jame gaunu naujo gyvenimo dovaną! J. S. Bacho Pasija pagal Matą kaip Dievo žodžio internalizacijos mokykla Panašią laipsnišką progresiją aptinkame ir Pasijos pagal Matą muzikinėje architektūroje, pasižyminčioje nuolatiniu J. S. Bacho siekiu kelti klausytojui iššūkį muzikos išraiškos priemonių įvairove. Vien tai, kad šis kūrinys buvo sumanytas dviem muzikantų grupėms, išdėstytoms priešingose Leipcigo šv. Tomo liuteronų bažnyčios pusėse, liudija aiškų norą pasitelkus muziką įtraukti klausytojus į pačią evangelinio pasakojimo dramos esmę. Ir kūrinio padalijimas į dvi atskiras dalis, kad būtų galima įterpti pamokslą, aiškiai rodo, jog jo centras ir tikrasis tikslas yra ne kas kita, o Dievo žodis arba, tiksliau tariant, jo atgarsis klausytojo širdyje. Išties vidinė Pasijos pagal Matą muzikinės struktūros logikos esmė ta, kaip J. S. Bachas organizuoja savąjį evangelinio pasakojimo „muzikinį komentarą“. Norėdami visa tai geriau suprasti, turėtume išsamiau analizuoti skirtingus šio kūrinio muzikinius parametrus, tačiau, taupydami vietą ir laiką, pasitenkinsime tik trumpa muzikinių formų apžvalga.
13 DVASINGUMAS Jau nagrinėjant Pasijos libretą, galima pastebėti skirtingus teksto formalaus organizavimo lygmenis: evangelinis pasakojimas praplečiamas įterpiant liturginių choralų (turimi mintyje protestantiškieji choralai, o ne grigališkasis choralas) ir madrigalinės poezijos (Renesanso epochoje užgimusios, labai intensyvios, laisvos ir subtilios poetinės išraiškos formos) tekstus. Šis tekstų pasiskirstymas naudojamas kaip pagrindas kuriant įvairias muzikines formas, išlaikančias tą patį hierarchijos principą. Taigi, pirmiausia turime evangelinius rečitatyvus, kurie jiems būdinga išraiška perteikia biblinio teksto visumą. Šiai kategorijai reikėtų priskirti ir minios chorus, paprastai vadinamus turbae, kurie, nors ir perima Evangelijos tekstą, nuo rečitatyvų skiriasi savo polifonine struktūra (daugiabalsiškumu) ir momentiniu pobūdžiu, panašiu į eksklamaciją (šauksmą). Antroje vietoje yra choralai, kurių originali melodija ir strofos išlieka beveik nepakitusios, nepaisant kartais gausios ir turtingos harmonizacijos (figūrinių choralų). Galiausiai turime arioso ir arijas, kurios, perimdamos madrigalinius tekstus, giliai ir su stebėtina muzikinės išraiškos laisve perteikia suasmenintą evangelinio teksto interpretaciją. Pasijos pagal Matą muzikinių formų turtingumas visų pirma yra ne meninių priemonių, kuriomis siekiama įtikti publikai, bet dvasinės pedagogikos, kuri, atsižvelgdama į pojūčių svarbą, siūlo laipsnišką Dievo žodžio internalizavimą, rezultatas. Visa tai galima patikrinti pagal muzikinių formų suskirstymą į progresyvias sekas. Po kiekvienos evangelinio pasakojimo ištraukos, perteiktos secco ar accompagnato rečitatyvais arba turbae chorais, visada eina vienas ar du muzikiniai „komentarai“, netiesiogiai įtraukiantys ir Pasijos klausytojus: 1) choralas išreiškia liturginio susirinkimo balsą, kaip atsaką į ką tik girdėtą Dievo žodį; beje, visiškai pagrįstai manoma, kad Bacho laikais Pasijos klausytojai įsitraukdavo į giedojimą, nes jie puikiai mokėjo melodiją bei žodžius ir save suvokė ne kaip koncerto klausytojus, o kaip visateisius pamaldų dalyvius; 2) arioso ir arijos perteikia aktyvią ir asmeninę „lyrinio subjekto“ poziciją Evangelijos pasakojimo dramos akivaizdoje – solistai išreiškia save pirmuoju asmeniu pagal vokiečių dvasinės lied (dainos, giesmės) tradiciją, tačiau taip, kad kiekvienas arijos besiklausantis tikintysis šiame „aš“ galėtų atpažinti save ir jį priimtų. Taigi, turime labai tikslų garsinės architektūros planą, kuris, skirtingas muzikines formas suskirsčius į nustatytas sekas, suteikia Pasijos struktūrai ritmą ir išreiškia jos vidinę logiką, orientuotą į dvasinę Dievo žodžio internalizavimo pedagogiką, įsišaknijusią liuteroniškosios teologijos tradicijoje. Apibendrindami galime drąsiai teigti, kad J. S. Bacho Pasija pagal Matą yra išties genia- lus glaudaus bei vaisingo muzikos ir dvasingumo sąryšio pavyzdys, padedantis geriau suprasti, kad garsinė architektūra yra ne tik galinga autoriaus kūrybinės minties išdava. Dėl tikro autoriaus dvasinio rūpesčio bei meninių išraiškos priemonių turtingumo ir paveikumo ji atveria klausytojui kelią į neišsenkančias Dievo žodžio gelmes. Tad dėmesingas ir atviras muzikos bei Dievo žodžio klausymasis gali atverti proto ir širdies duris dar neištirtiems Dvasios turtams, kurie, nepaisant visų galimų prieštaravimų, išlaisvina pačius giliausius ir autentiškiausius mūsų gyvenimo troškimus. Belieka tik pakviesti jus, mielieji skaitytojai, išdrįsti kūrybingai leistis į naujus dvasinius potyrius (kad ir klausantis J. S. Bacho ar kitos jūsų mėgstamos muzikos), nes juk ne veltui šv. Ignacas primena, kad „dvasinėmis pratybomis suprantame kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą. [...] Mat kaip vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris parengia ir nuteikia sielą pašalinti iš savęs visus netvarkingus polinkius, o juos pašalinus ieškoti dieviškos valios ir ją rasti bei taip tvarkyti savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui.“
14
15 DVASINGUMAS Per meditacijos savaitę mes, naujokai, turėtume apmąstyti savo gyvenimo cantus firmus. Sąvoka cantus firmus vadinama pagrindinė melodija, kurią papildo kiti balsai. Naujokų magistras t. Severinas Leitneris, SJ, atliko dalį iš Bacho kantatos „Atsibuskite, balsas mus kviečia“ (Wachet auf, ruft uns die Stimme, BWV 140). Tiesą sakant, šioje dainoje yra temų, einančių per visą mano gyvenimą kaip cantus firmus, kurį aš vis papildau naujomis variacijomis, kartais – mažorinėmis, kartais – minorinėmis. 1. „Atsibusk!“ Kai noriu ką nors atidėti: atsibusk! Kai atidėlioju svarbų sprendimą: atsibusk! Kai jaučiuosi per daug pasitikintis savimi: atsibusk, mirtingasis žmogau! Tad kai meldžiuosi, stengiuosi būti budrus. Stebiu savo nuotaikas, džiugias ir liūdnas. Noriu jas priimti ir paleisti. Meldžiantis dažnai reikia būti budriam ir laukti, kol siela prisitaikys. Malda yra ir klausymasis – savęs, kitų, Dievo. 2. „Ši valanda vadinasi vidurnaktis.“ Daugelis dalykų mano gyvenime nėra visai aiškūs. Ypač tikėjimas man labiau primena naktį nei dieną. Kyla abejonių. Maniau, kad ši naktis yra blogis, kurį turėčiau įveikti. Tačiau dabar manau, kad tikėjimas ir abejonė yra dvyniai. Abejonė išgrynina, ji man sako: tikėjimas kyla ne iš tavęs. Aš mokausi gyventi su nežinomybe, klausimais ir baimėmis. Mielai giedu Taizé giesmę pagal šventojo Kryžiaus Jono žodžius: „Nakty mes ieškome kelio, kurs veda mus prie šaltinio, tik šis troškimas mus lydi.“ 3. „Pasirenkite vestuvėms!“ Jėzaus įvaizdis Dievo karalystei apibūdinti yra vestuvės. Kodėl? Vestuvės išreiškia patirtį būti mylimam ir mylėti. Būti Dievo karalystėje galiausiai reiškia tikėti, kad esi besąlygiškai Jo mylimas. Dažnai tai pamirštu, dažnai šią pagrindinę temą užgožia kitos, nesvarbios ir netikros temos. 4. „Turite išeiti jo pasitikti.“ Taip, aš einu Dievo link, esu kelyje. Aš neprivalau būti tobulas. Tai pripažindamas sau, atsipalaiduoju. Nuo Bacho pereisiu prie JAV roko grupės „Bon Jovi“. Jie dainuoja: „Mes jau pusiaukelėje, paimk mane už rankos, prisiekiu, kad mums pavyks, gyvenimas grįstas malda.“ Einu susitikti su Dievu, pasitikėdamas, kad esu jau pusiaukelėje ir Dievas mane pasitinka. Livin’on prayer. Jesuiten, 2022 1 Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Mano gyvenimo cantus firmus T. Bruno Niederbacher, SJ Atsibuskite, balsas mus kviečia! Sargybiniai taip aukštai ant pylimo. Pabusk, Jeruzalės mieste! Ši valanda vadinasi vidurnaktis. Jie kviečia mus skardžiu balsu: kur jūs, išmintingosios mergelės? Štai jaunikis ateina, Kelkitės, imkite žibintus! Aleliuja! Pasirenkite vestuvėms, Turite jį sutikti! T. V. Šimkūno nuotr.
16 DVASINGUMAS Niekada nemaniau, kad turėsiu dvasios vadovą. Dabar, kai pokalbiai su juo man padėjo, manau, kad savo dvasiniame gyvenime kiek- vienas turėtų žengti šį žingsnį. Vieną praėjusios žiemos rytą atsikėliau gana anksti, kad galėčiau pamatyti saulėtekį Čikagoje. Išlipusi iš lovos, užsivilkau drabužius keturiais sluoksniais ir per 10 minučių pėsčiomis nuėjau iki Kathy Osterman paplūdimio Čikagos šiaurinėje dalyje. Čia mane pasitiko nuostabus žiemos saulėtekio vaizdas. Stebėjau, kaip saulė pamažu kyla virš horizonto. Apsižvalgiau, kelios dešimtys žmonių netoliese taip pat gėrėjosi vaizdu. Ant molo stovintis vyras man nusišypsojo. „Gražiausias reginys mieste“, – pasakė jis ir apsisukęs nuėjo pradėti savo eilinę dieną. Vėliau tą pačią dieną, eidama per savo rajoną, kalbėjausi telefonu su seserimi Jessie, savo dvasine vadove. Pokalbio pradžioje ji paklausė, kur šį mėnesį sutikau Dievą. Papasakojau, kad išgyvenau dvasinės sausros pe- riodą, kurį, be abejo, dar labiau paaštrino ilgos, tamsios dienos ir pandemija. Vėliau užsiminiau apie tą rytą paplūdimyje išgyventą akimirką, kokia ji buvo graži. „Hmm, – tarė ji. – Papasakok man apie tai daugiau.“ Kalbėjau, koks neįtikėtinai spalvingas buvo dangus – jutau, kad ten galimai sutikau Dievą. Ir tada žodžiai ėmė lietis. Ten, paplūdimyje, mes, grupė nepažįstamų žmonių, kartu stebėjome kai ką gražaus. Ši patirtis tapo dar gražesnė dėl to, kad buvo bendra mums visiems. Seniai nebuvau išgyvenusi tokios nuostabios akimirkos drauge su nepažįstamais žmonėmis. Stebėdama ryto saulėgrįžą, jaučiau atgarsį to, ko man trūko nuo tada, kai kovidas uždarė koncertus, meno muziejus ir futbolo rungtynes – žmonių bendruomenes. „Na, – atsiliepė sesuo Jessie, – tai skamba kaip malda.“ Kai pirmą kartą seserį Jessie sutikau darbo reikalais, iškart patraukė jos humoro jausmas ir geranoriškumas. Taigi, kai ji feisbuko grupėje parašė, kad yra atvira dvasinio vadovo tarnystei, užteko pusės sekundės, kad nusiųsčiau jai elektroninį laišką. Džiaugiausi, kad turėsiu galimybę kartą per mėnesį su ja pasikalbėti! Tik po to, kai buvo suplanuotas pirmasis mūsų susitikimas, pradėjau nervintis. Visada atrodė, kad dvasinio vadovo paslaugos skirtos „aukštos prabos“ katalikams – žmonėms, kurie meldžiasi rožinį, laikosi visų taisyklių ir kasdien dalyvauja Mišiose. O aš esu katalikė, skeptiškai vertinanti Bažnyčią ir besimeldžianti nereguliariai, nors kai dalyvauju Mišiose, Dievas maloniai nustebina. Maniau, kad nesu verta dvasinio vadovavimo, kad neturėsiu ką pasakyti, kad nuvilsiu tą, kuriam teko nelaimė man vadovauti. Pasakyti, kad į tai įsivėliau dėl užgaidos, būtų per maža. Tad pradėdama pirmąjį mūsų dvasinį pokalbį per zoomą, „prisijungti“ paspaudžiau su nemenku nerimu. Ar ji duos man namų darbų? Ar pasakys, kad nepakankamai meldžiuosi? Ar nurodys, ką ir kaip turiu daryti? Bet dauguma mūsų pokalbių buvo panašūs į tą apie paplūdimį. Sesuo Jessie padeda pamatyti, kur buvo Dievas, kai pati jo nemaSarah Morris GALBŪT DVASIOS VADOVAS YRA TAI, KO JUMS REIKIA?
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==